BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kad galėtume būti vienas

Kavos diena.
Iškrovos diena.

Kai po darbo išgeri 5 kavos puodelius ir akys pasidaro stiklinės. Širdis plaka kitu ritmu. O nikotinas ramiai plūsta plaučių kanalais, skverbiasi į smegenis ir sklaidosi po kūna.

Vien tik todėl, kad vėl visą naktį nemiegočiau. Kad sėdėčiau. Žiūrėčiau. Prisiminčiau.
Ir niekada nesuprasčiau “Kodėl?”

Kodėl aš dirbu darbą, apie kurį niekada nepaglvodavau… ir nebesistengiu dirbti to darbo apie kurį svajojau. Svajojau darbą derinti prie laisvalaiko. Tenka laisvalaikį derinti prie darbo.
Aš nesugebu rytais atsikelti. Tenka tiesiog išsiversti rytais iš lovos. Kad nepavėluočiau. Ir taip kas rytą. Gal todėl ir persikrausčiau iš lovos ant čiužinio. Kad nesusižeisčiau. Virsdamas.

Aš trokštu vėl, kaip kažkadais, visą naktį nemiegoti, stebėti, žiūrėti, sėdėti, kalbėti, jausti…
Taip, trokštu jausti, kad aš tiesiog esu. Vienas.
Visi jau kažkur.
Kai vakaras prasideda penkiese. Tesiasi dviese. O prie laužo rytą vis tiek pasitinki VIENAS.
Likęs vienas. Palieku kitus. Iškeliauju rūko apgaubtais asfalto koridoriais.
Saulė palengva naikina rūko tumulus. Palengva neišnyksta tas vienatvės jausmas.

Kur tas žmogus, kuris taip pat dievina vienatvę?
Kuris mėgsta būti vienas. Kuris taip pat lieka vienas?

Kur jis?.

Kad galėtume būti vienas.

Besileidžiantis lėktuvas primena, kad aš vėl neatsikelsiu į darbą…
Kad man vėl kažkais aiškins, kaip turiu gyventi ir ką turiu daryti.
Kad aš tik vienas toks unikalus. Toks kaip visi.
Tik be kaukės.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą