Aš tapsiu smėlyje ištirpusia pėda…

Jau kelios savaitės noriu išsilieti į savo tinklaraštį. Bet niekaip nepavykdavo. Keli žodžiai ir viskas tarsi užsiblokuoja. Mintys išlekia iš galvos, o belieka tik chaosas.

Jau kuris laikas mastau, kad gerai būti vienam, nes dabar laiko neturėčiau niekam kitam, apart magistriniui. O tatai išauktų šiokių tokių papildomų nervų.

Bet vat būtent šiandien man kažkokia keista nuotaika. Mintys į magistrinį nesirašo. Nei viena, net ir mažiausia, mintis nenori atgulti į lapus. Todėl aš čia.

Atradau šiandien vieną nuostabaus grožio vietą, kuri yra visai netoli mano namų. Sukilo prisiminimai. Sušikti prisiminimai. Jie kažkodėl mėgsta iškilti pačiu netinkamiausiu momentu. Bet čia ne bėda.

Bėda ta, kad neturiu su kuo apie tai pasikalbėti. Mano sielos veidrodis atostogauja. Išvyko savaitei į Angliją lankyti brolio.

Iš mano horizonto išnyko visi žmonės, kurie man sukelia skaudžias emocijas. Bet, deja, išnyko ir keletas žmonių, su kuriais aš atrasdavau ramybę.  Kai kurie žmonės man seniau padėdavo surasti balansą tarp gėrio ir blogio, laimės ir liūdesio. Dabar to balanso tenka ieškoti pačiam. O tai yra šiek tiek sunkiau, negu tikėjausi.

Gerai, kad šiuo metu laiką leidžiau nuostabaus grožio gamtos apsuptyje. Tai mane ramina, bet nepakankamai.

Širdis trokšta kelionių.

Pakentėk, Širdie, dar akimirką…

Sunku. Be proto.

Pasirodo nuo socialaus pasaulio pabėgti nėra taip sunku ar skausminga. Aš vat štai dingau. Niekas manęs netrugdo, kada aš to nenoriu.

Elektroninio pašto neskaitau, į skype neatrašinėju, o telefoną kur pasidėjau iš viso nepamenu.

Kartais sveika pabėgti nuo viso pasaulio ir atiduoti save visą užsiėmimams, kurie pačiam patinka. Tik,gal vis tiek, mane supa per daug žmonių.

Norėčiau gyventi vienkiemyje, kur iki artimiausio kaimyno būtų kilometras.

Niekada nebuvau vienišius, bet kartais norisi.

Kai žmonės užknisa, lieka tik draugai.

Net susimasčiau, jog viską pamiršau. Nebeegzistuoju del kitų. Gyvenu del savęs.

Pasitraukiau nuo žmonių, kurių matyti nenoriu, ir juos pamiršau, jie nebesugrįžta į mano mintis.  Džiaugiuosi dėl to labai.

Važiuoju kaunan. Gal pavyks šiandien nutraukti savo kančias. Pasilinkėsiu sau sekmės.

Pasirodo žmonės mėgsta apkalbinėti. iš nieko padaro dramblį. Tebūnie. O aš nueisiu ir paklausiu ar tai tiesa. jeigu tiesa - aš atsiprašysiu.  man nesunku pripažinti klaidą.

Mėnulio bauginančioje šviesoje pripildžiau plaučius nuodų.

Bet šie nuodai nėra tokie pavojingi, kaip tie, kurie užpildę mano protą. Jie nuodija man gyvenimą ir nesiruošia  liautis.

Kai jau atlieki sau detoksikaciją, nauja nuodų dozė pasklinda organizme. Ir vėl… Ir vėl… Ir vėl… Atrodo tai nesiliaus niekada.

Norėčiau sau padėti, bet nesugebu. O kitiems neleidžiu. Savo pasaulį griaunu pats.

Ateis diena, kai jį statysiu… Bet dabar leiskit man jį sugriauti, paskęsti dūmų migloje, lyg rūke ankstyvą vasaros rytą…

Kas yra gyvenimo laimė?

Ar tai naujas BMW automobilis?

Rūmai ant ežero kranto?

Daugybė draugų ir nesibaigiantys vakarėliai?

Aukštas mokslinis laipsnis?

Nesibaigiančios kelionės po pasaulį?

Nuosavas verslas, suryjantis praktiškai visą laiką ir jėgas?

O gal tai paprastas mažas namelis netoli miško, su galybe įvairių naminių gyvulių, dvelkiantis ramybe?

Tai miesto šurmulys ar vienkiemio ramybė?

Ir aš niekaip nesuprantu, kas skirta man…

Ryte mane pažadino paukščiu balsai. Pagaliau. Buvau jų pasiilgęs. Oras pasaka.

Atsikeliu, pasidarau kavos ir išbėgu į lauką. Ten mane pasitinka saulė ir šiluma. Pavasari, ar aš jau sulaukiau tavęs? Prašau, nebepabėk nuo manęs. Tu mane sugražinai į pasakų šalį, kuri vadinasi Lietuva. Galėjai ateiti keliomis dienomis anksčiau. Kovo 11-ąją. Butum padovanojęs nuostabią šventinę dieną.

Pavasari, myliu tave labai! Tik šiais metais supratau, kaip stipriai tu man reikalingas. Tu leidi man atgauti jėgas ir  išsikelti metų tikslus. Tu man atneši permainas, atveri akis ir įkvepi veikti.

Pasisveikino mane vienas žmogus. Kažkur matytas, bet niekaip nesugebėjau prisiminti, kas jis per vienas.

Jaunuolis niekuo neišsiskiriantis iš minios, pilkas ir nykus. Vakarop aš jį vėl pamačiau. Draugo paklausiau, gal jis žino kas tas jaunuolis per vienas.

Atsakymas mane nustebino. Galvojau, kad ką jau ką, bet jį turėčiau atpažinti. Bet ne. Pasirodo jis visiškas niekas.

Moralas: nelaikykite visiškų nulių savo priešais ar konkurentais. Jie - niekas.