BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nes nu o kas bus toliau?

2016-12-20 parašė nagerai

O dar atsimenu laikus, kai ramybės paieškos apsiribodavo karštos arbatos puodeliu ir šiltu pokalbiu prie ežero, kavinėja, ant stogo ar jaukiai įsitaisius namų fotelyje. Maži gurkšneliai ir ramūs, nuoširdūs žodžiai nuplukdydavo mane į atgaivą ir ramų rytojų.

Puikiai pamenu laikus, kai nežinia, neviltis ir sudužusios svajos nunešė mane į barų, draugų ir alkoholio karalystę. Kai kiekvienas savaitgalis atnešdavo vis naujas linksmybes, o kiekvienas vakaras - sunkų rytą.

Vėliau ramybė sklindėjo kavos puodelyje ir cigaretės dūme. Tada, kai supratau, kad minios žmonių mane vargina. Mane pavagia iš savęs. Per vakarėlį visą save išdalinu, o po to rankiojuosi po gabalėlį. Jau geriau žmogus, kavos puodelis ir cigaretė. Ir visą save jam atiduodu. Tada bent žinau, kad į geras rankas pakliuvau.

Kur tos pirmosios, tikrosios ramybės paieškos pradingo? Suaugau, pradėjau bėgti ir visa tai pamiršau? Juk tai, kas tikra, sugrįžta?

Sugrįžta, jei ne tikrovėje, tai bent mano prisiminimuose.

Nes baisu paimt telefoną, susirasti telefono numerį, paskambinti ir nuvažiuoti.

Nes nu o kas bus toliau?

Rodyk draugams

apie dalykus

2016-12-19 parašė nagerai

Būna šypsaisi, būna liūdi…
Prisimen žmones, nusišypsai, o po to vėl liūdi…

O tada susitink žmogų ir šypsais minutę.

Tada dar valandą.

Tada dar tris.

O po to ir visas tris dienas.

Gera turėti tokių žmonių :)

Rodyk draugams

nakties nematė saulė

2016-12-11 parašė nagerai

Alkoholio pėdsakais nubarstyti rytai ir vakarai. Laikas, kai viskas buvo prarasta ir viskas atrodė, jog eina per niek. Viskas iš inercijos. Daryt kad darytum.
Nusileidusi saulė slėpdavo mano nakties nuodėmes. Kurios pasimiršdavo mylimo miesto šešėliuose.
Kai viskas buvo taip arti. Viskas buvo toli.

Visa tai liko toli praeityje. Kas gera ir kas bloga.
Tik seni geri dalykai yra šalia manęs, nors jie toli.
Tik blogi dalykai yra toli nuo manęs, nors jie šalia.

Miestų paslaptys ir žmonės naršo po mano prisiminimus.
Ir po svajas.

Aš čia - jūs ten. Tik mintimis mes esame kartu.

Rodyk draugams

spalvoto sapno pakrašty

2016-11-21 parašė nagerai

Dar kartą pakrantę matytą išvysti trokštu
Kartu su Dangumi, mėnuliu ir žvaigždėm.
Nors kartą žengti apsisiautus
Tikėjimo ir meilės viltimi.

Gal jau išauš tas rytas
Raudonai saulę padabinęs.
Ir žengsiu aš kaip čia nebuvęs.
Spalvoto sapno pakrašty…

Rodyk draugams

Nematytos detalės kasdienio gyvenimo

2016-10-06 parašė nagerai

Darbas baigėsi. Persirengiu ir atsisveikinęs su kolega išlipu iš darbinio automobilio. Noriu į tualetą. Einu į Megą, koridoriais pro statybas, pro tas pačias vietas kur prieš nepilnus metus buvo mano darbo zonos. Kiek daug padaryta ir kiek dar liko. Išėjęs iš Megos patraukiu takeliu į kitą autostrados pusę. Nusprendžiau paėjėti iki kiosko ir pasipildyti elektroninį bilietą.
Einant viaduku galvą aplankė mintis, kad reikia pasivaikščioti, nedaug, kokią valandą. Apieškau kišenes ir nerandu telefono. Velnias, būsų darbo rūbuose palikęs.  Nieko tokio. Juk nemirsiu be telefono.
Žingsniuoju šaligatviu. Artimiausias kioskas uždarytas. Einu toliau. Kitas kioskas taip pat uždarytas. Perėjoje pereinu gatvę ir apsukęs mažą ratelį leidžiuosi nuo kalno. Į galvą užslenka mintis, kad šiuo keliu esu ėjęs. Vieną kartą. Prieš kokius keturis su puse metų. Tai buvo mano paskutinis kelias, kuris žymėjo pabaigą ir pradžią. Bet žiū, dabar jis sutvarkytas, sudėti bortai, naujas asfaltas, sustatyti ženklai, kad skirta pėstiesiems ir dviratininkams.
O kur perėja? Nuėjau gal kokius du kilometrus, o nemačiau nei vienos perėjos? Tai jeigu man reiktų eiti į kitą kelio pusę, turėčiau bėgti ir stebėti kad nepatekčiau po automobiliu? Man tai kas, aš čia tik antrą kartą einu, o kitiems?
O, štai tik pėstiesiems skirtas takas, dviračiai nusuko į šalį. Jau kaip ir nuo kalno nusileidau. bet kas gi čia dabar, mano takas emė ir baigėsi. Kur man dėtis? nei perėjos… nieko… Tik dviračių takas. Tiek to, pažeisiu aš taisykles. Einu dviračių taku.
Ar jūs mylite naują Kauno valdžią? Ar ji puikiai jumis rūpinasi? Žvelgiu į žmones, kurie laukia autobuso, jaučių tą rudeninį šaltą vėją ir smulkius lietaus lašus, kurie glosto laukiančiuosius. Stoteles išgriovė. Visas. Naujos niekaip neatsiranda. Nieko, lietuviai kantrūs žmonės, pakentės dar truputį. Vien tik todėl, kad krabas galėtų pliusiuką užsidėti.
Skamba telefonas. Nusiimu kuprinę ir randu jį pačiame dugne. Vis tik ne darbo rūbuose. Ir ne kišenėse.
Tiltas. Oranžinis. Kaip man pereiti į kitą kelio pusę? Nejau aplink visą žiedą eiti reikės? Ne. Juk galima po tiltu praeiti.
Štai ir kioskas veikiantis. Man prašau 20 bilietėlių. Pilnų. Ačiū. Gero jums likusio vakaro.
Keista, kodėl čia pėsčiųjų takas tik vienos plytelės pločio? Nejaugi viską mašinos užgrobė.
Štai ir naujoji birštono gatvė. Nežinau. Kažkaip smagu žinoti, kad prie jos grožio ir kokybės ir aš prisidėjau. Nedaug, bet ne tiek ir mažai. O, jau žalia.
Velnias, vėl siauras praėjimas, o gale iš viso - atitvaras. Nieko, perlipsiu.
Ir kodėl šis šuo be antsnukio? Gerai, jums gal atrodo, kad aš šunų nemėgstu. Bet taip ir yra. Jis nekanda. Dažnai girdžiu iš šunų šeimininkų. Ir man nuo to turėtų geriau pasidaryti? o jeigu aš rankoje visada nešiočiausi revolverį ir jums sakyčiau jis neužtaisytas, jūs komfortiškai jaustumėtės? Ar vis tik manęs vengtumėte? Į retorinius klausimus neatsakinėti. Kažkada tokią pamoką girdėjau.
Oho kokios eilės prie savivaldybės. Nejaugi tiek daug žmonių iš anksto prabalsuoti nori. Na, ir aš noriu. Pusantros valandos eilėje, o aplink paktiškai tik jaunimas. Smagu. Net ir tos pusantros valandos negaila.
Kažkaip kavos norisi. O prie kavos ir nusidėti norisi. Atsegu kuprinės mažą kišenėlę. Išsitraukiu cigaretę. O juk sakiau nerūkysiu. 5 dienos veltui? Gal geriau gumos? Ne. Tik kava ir cigaretė. Tas nuodėmingas duetas.
Ech, mano nuostabus butas centre. Šilti ir gražūs prisiminimai jame liko. Būtų smagu sugrįžti ten gyventi. Reikia pasekti skelbimus. Gal netyčia nuomuos.
O, kadangi jau Laisvės alėjoje, tai gal reikia pažiūrėti, kaip atrodo tos naujosios granitinės plytelės. Tiek to. Kitą kartą.
Važiuoju namo. Reikia aprašyti ką regėjau per tuos pražingsniuotus kilometrus

Rodyk draugams

Kai kurie žmonės atsparūs geriems patarimams.

2016-10-05 parašė nagerai

Buvo metas, kad kiekvieną jausmą laikydavau suspaudęs giliai savyje. Laikydavau tą jausmą tik sau, niekam kitam jo neatskleisdavau. Tai buvo mano jausmas. Mano jausmai. Tik mano.
Po truputį tie jausmai pasimiršdavo. Atsirasdavo nauji. Prisimindavo seni. Jie visada buvo su manim.

Buvo metas, kai kiekvieną jausmą atskleisdavau jums. Mėgindavau jį išjausti raidėmis. Ir man pavykdavo. Niekada nieko nuostabesnio nesu parašęs, nei apie šiltą, dar gyvą manyje, jausmą. Šimtai žodžių išlietų kažkur skaitmeninėse platybėse nugulė į užmarštį ir į žmonių širdis.

Dabar jausmus bandau išgyventi ir tik tada nuspręsti, ar juos galima išlieti raidėmis ir kaip tai turėtų atrodyti. Praeitas mano įrašas - mėnesis apmastymų. Jokio jausmo.
Šaltis. Absurdas. Fiasko.
Jokio jausmo.

Vienas žmogus pasakė - Nagerai, tu turi rašyti blogą, tau to reikia. Tau reikia kūrybos.

Kitas - Nagerai, gal jau laikas mintis perkelti ant lapo ir pasilikti jas sau.

Nedarau nei vienaip, nei kitaip. O gal visaip. Jau ir pats susipaniojau.

ir tik vienas mano pažįstamas ją groja.

Rodyk draugams

0,48

2016-10-04 parašė nagerai

Likus mėnesiui iki gimtadienio mane sustabdė policija.
Paprašė papūsti.
pripūčiau.
0,48.

Jūs gal net nenumanote, kokia gėda man buvo.
Viską norėjau išlieti į čia. Bet bijojau visuomenės pasmerkimo. Tris dienas niekam nieko nepasakojau. Tris dienas graužiau save, kodėl aš taip padariau. Tris dienas mane graužė moralinės pagirios… Kai jau atrodo 5 metai apie jas pamiršęs…

Ir noriu pasakyti tai, kad visuomenėje yra suformuota labai negatyvi nuomonė apie neblaivius varuotojus. Žinoma, tai labai sveikintina ir džiugu.
Kas keisčiausia, nei vienas žmogus iš mano aplinkos manęs neteisė, nemoralizavo, tik kartais per dantį patraukdavo. Save graužiau tik aš.

Noriu atsiprašyti visų savo tinklaraščio skaitytojų, taip pat tų, kurie neskaito mano tinklaraščio… Atsiprašau, kad savo neatsakingais veiksmais kėliau jums pavojų. Nes kiekvienas neblaivus vairuotojas - tai grėsmė mūsų visų sveikatai ir gyvybei.

Py. es. o aš laikausi gerai, tik reikėjo prieš tai kažką surašyti, kad galėčiau pranešti.

Rodyk draugams

sapnas su manim…

2016-08-26 parašė nagerai


Atsibundu lyg sapne. Įsėdu į automobilį, kuriame manęs jau laukia Mūza. Palengva važiuojame į miestą. Viską aplinkui supa ruda spalva. Lyg retro nuotraukoje.
Rudas dangus, iš kurio krenta rudas lietus ant rudų medžių ir rudos kalnų. Net vingiuojantis kelias aplink rudas.
Midina. Kur ant kalnų įsikūrę miesto didingi statiniai moja man sava spalva. Ruda. Tik žmonių nėra. Aplink tyla.
Automobilis sustoja. Išlipame į miestą, kuris tik prieš akimirką buvo tuščias. Jau nebe. Ten žmonės lyg statistai. Stovi. Lyg iš retro nuotraukos visi.
Stovi stalas ir dvi kėdės. Kavos puodeliai irgi du.
Su Mūza atsisėdame ant kėdžių. Užsitraukiame po dūmą.

Tik pakeliu akis į dangų.
O ten… o ten - stogo apačia. Lyg svirne dideliam sėdėčiau, iš molio išlipdytam ir čerpėm uždangstytam. Dideliam, gigantiškam svirne, kur telpa miestai ir kalnai, ir jūros kraštas čia.
Lyg iš paveikslo viskas pasidarė, iš to, kur dailininkas tik viena spalva nutapė - žmones, namus, ir stogą tą didžiulį.
Nejau viskas iliuzija.
Pasuku akis į šalį. Tik Mūza čia. Ji neiškeliavo. Ji tikra.

Atmerkiu aš akis. Jau keltis už 5 minučių. Susapnavau. Paveiksle tokio grožio nemačiau, fantazijose neregėjau. Bet nuostabu, ką sapnas su manim padarė.

Rodyk draugams

Kad galėtume būti vienas

2016-08-09 parašė nagerai

Kavos diena.
Iškrovos diena.

Kai po darbo išgeri 5 kavos puodelius ir akys pasidaro stiklinės. Širdis plaka kitu ritmu. O nikotinas ramiai plūsta plaučių kanalais, skverbiasi į smegenis ir sklaidosi po kūna.

Vien tik todėl, kad vėl visą naktį nemiegočiau. Kad sėdėčiau. Žiūrėčiau. Prisiminčiau.
Ir niekada nesuprasčiau “Kodėl?”

Kodėl aš dirbu darbą, apie kurį niekada nepaglvodavau… ir nebesistengiu dirbti to darbo apie kurį svajojau. Svajojau darbą derinti prie laisvalaiko. Tenka laisvalaikį derinti prie darbo.
Aš nesugebu rytais atsikelti. Tenka tiesiog išsiversti rytais iš lovos. Kad nepavėluočiau. Ir taip kas rytą. Gal todėl ir persikrausčiau iš lovos ant čiužinio. Kad nesusižeisčiau. Virsdamas.

Aš trokštu vėl, kaip kažkadais, visą naktį nemiegoti, stebėti, žiūrėti, sėdėti, kalbėti, jausti…
Taip, trokštu jausti, kad aš tiesiog esu. Vienas.
Visi jau kažkur.
Kai vakaras prasideda penkiese. Tesiasi dviese. O prie laužo rytą vis tiek pasitinki VIENAS.
Likęs vienas. Palieku kitus. Iškeliauju rūko apgaubtais asfalto koridoriais.
Saulė palengva naikina rūko tumulus. Palengva neišnyksta tas vienatvės jausmas.

Kur tas žmogus, kuris taip pat dievina vienatvę?
Kuris mėgsta būti vienas. Kuris taip pat lieka vienas?

Kur jis?.

Kad galėtume būti vienas.

Besileidžiantis lėktuvas primena, kad aš vėl neatsikelsiu į darbą…
Kad man vėl kažkais aiškins, kaip turiu gyventi ir ką turiu daryti.
Kad aš tik vienas toks unikalus. Toks kaip visi.
Tik be kaukės.

Rodyk draugams

Elegija apie mergaitę su širdim ir berniuką su mintim.

2016-08-08 parašė nagerai

Ar dar pameni, kaip saules skaičiavom mes naktim?
Ar pameni, kaip miegodavom dienom?
Dar pameni, kaip vaikščiodavom stogais, o laipiodavom takeliais?
Juk pameni, kaip sėdėdavom ant kelio, o stovėdavom ant suoliukų?

Mes viską darėm kiek kitaip. Ir mūsų niekas nesuprato.

Nesupratome tada ir vienas kito.

Taip ir  atsistojom.

Berniukas su klaustuku.
Mergaitė su širdim.
Tarp jų gėlytės ir drugeliai.
Atstumai dideli.

Tik saulė šviečia virš galvos.
Dienom.
Viena.

O naktim ji pamiršta…

Rodyk draugams