BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kad galėtume būti vienas

2016-08-09 parašė nagerai

Kavos diena.
Iškrovos diena.

Kai po darbo išgeri 5 kavos puodelius ir akys pasidaro stiklinės. Širdis plaka kitu ritmu. O nikotinas ramiai plūsta plaučių kanalais, skverbiasi į smegenis ir sklaidosi po kūna.

Vien tik todėl, kad vėl visą naktį nemiegočiau. Kad sėdėčiau. Žiūrėčiau. Prisiminčiau.
Ir niekada nesuprasčiau “Kodėl?”

Kodėl aš dirbu darbą, apie kurį niekada nepaglvodavau… ir nebesistengiu dirbti to darbo apie kurį svajojau. Svajojau darbą derinti prie laisvalaiko. Tenka laisvalaikį derinti prie darbo.
Aš nesugebu rytais atsikelti. Tenka tiesiog išsiversti rytais iš lovos. Kad nepavėluočiau. Ir taip kas rytą. Gal todėl ir persikrausčiau iš lovos ant čiužinio. Kad nesusižeisčiau. Virsdamas.

Aš trokštu vėl, kaip kažkadais, visą naktį nemiegoti, stebėti, žiūrėti, sėdėti, kalbėti, jausti…
Taip, trokštu jausti, kad aš tiesiog esu. Vienas.
Visi jau kažkur.
Kai vakaras prasideda penkiese. Tesiasi dviese. O prie laužo rytą vis tiek pasitinki VIENAS.
Likęs vienas. Palieku kitus. Iškeliauju rūko apgaubtais asfalto koridoriais.
Saulė palengva naikina rūko tumulus. Palengva neišnyksta tas vienatvės jausmas.

Kur tas žmogus, kuris taip pat dievina vienatvę?
Kuris mėgsta būti vienas. Kuris taip pat lieka vienas?

Kur jis?.

Kad galėtume būti vienas.

Besileidžiantis lėktuvas primena, kad aš vėl neatsikelsiu į darbą…
Kad man vėl kažkais aiškins, kaip turiu gyventi ir ką turiu daryti.
Kad aš tik vienas toks unikalus. Toks kaip visi.
Tik be kaukės.

Rodyk draugams

Elegija apie mergaitę su širdim ir berniuką su mintim.

2016-08-08 parašė nagerai

Ar dar pameni, kaip saules skaičiavom mes naktim?
Ar pameni, kaip miegodavom dienom?
Dar pameni, kaip vaikščiodavom stogais, o laipiodavom takeliais?
Juk pameni, kaip sėdėdavom ant kelio, o stovėdavom ant suoliukų?

Mes viską darėm kiek kitaip. Ir mūsų niekas nesuprato.

Nesupratome tada ir vienas kito.

Taip ir  atsistojom.

Berniukas su klaustuku.
Mergaitė su širdim.
Tarp jų gėlytės ir drugeliai.
Atstumai dideli.

Tik saulė šviečia virš galvos.
Dienom.
Viena.

O naktim ji pamiršta…

Rodyk draugams

Kažkaip apie kaimynus

2016-08-02 parašė nagerai

Pamenat, kažkada rašiau, kad kaimynas už tvoros, o giminė už mylios.

Manau, šis posakis visada aktualus.
Persikrauščiau aš čia prieš keletą mėnesių į naujus namus, turėjau tokį planą pasibendrauti su kaimynais. Su artimiausiais pradžiai. Prieš nepilną mėnesį pakalbėjau su viena kaimyne močiute. Apie šį bei tą. Apie orą, darbus, vaikus… Kadangi šalimais vyksta statybos, tai lyg tarp kitko užsiminiau, kad kai kuriuos darbus ir mes darom. Ir ką jūs manot? Šienadien kaimynė atėjo, ir paprašė mano telefono numerio. Derybom.

Ką norėjau - pasiekiau. Toliau žiūrėsim kaip bus.

Dabar apie kitus kaimynus. Kur kitoj pusėj.

Pjauna kaimynystėj vyrai malkas. Na, ir aš savam kieme rankioju visokius pagalius, lentgalius ir panašiai, pjaunu, tvarkau kiemą.
Girdžiu kaip kalba - liko trys pagaliai, o pjūklui kažko (neišgirdau) trūksta ir reikia važiuot pirkt.
Aš kaip žmogus paprastas nuėjau pas juos ir klausiu:
-Labas vakaras, girdžiu kažko pritrūkot, benzino?
-Ne, tepalo.- atsako man.
-Tai aš paskolinsiu, galit nevažiuot, girdėjau kaip kalbėjot kad nedaug reikia.
-Tai jei skolinsi vis tiek reikės važiuot pirkt,-papokštauja viens bernelis.
-Gerai tu čia pasakei, vadinasi aš duosiu.

Nuėjau ir atnešiau tepalo, po to pasibaigiau darbus, susipakavau įrankius ir nuėjau pakalbėt. Šnektelėjom kokias 30 miničių. Apie šį bei tą.
Tikslas pasiektas - su kaimynais susipažinau. Gal kada ir jie man pagelbės.

Rodyk draugams

2016-07-26 parašė nagerai

Pro sunkų ir slogų ankstyvo sekmadienio ryto orą atsklinda keistas, bet kažkur pažįstamas kvapas. Nejučiomis pakeliu akis nuo knygos ir pažvelgiu pro balkoną žemyn.
Tada aukštyn.
Miestas dar miega.
Visur tyla.
Tik vienas kitas paukštelis pradeda žadinti gamtą.
Staiga…
Kvapas išnyksta. Užuodžiu tik drėgną miesto parko orą.

Einu į virtuvę pasidaryti kavos.
Kavos nėra. Velnias. Kaip aš pamiršau.

Apsirengiu ir išeinu į lauką.
Lauke vėl užuodžiu tą kvapą.
Tą iki skausmo pažįstamą ir mylimą kakavos kvapą.
Velnias. Ir kodėl tik dabar tai supratau.

(2016.03.31)

Rodyk draugams

Apie svajones pasakokite atsakingai.

2016-07-19 parašė nagerai

-Documents, please.

-Ką?- lyg pažadintas iš sapno.

-Please submit your documents, here border controls.

Apsidairau aplinkui - aš automobilyje. Šviesos, ženklai, žymėti automobiliai, uniformuoti žmonės, bet ne lietuviai…

-Kas vyksta???

-Nurimk,- atsako Tea,- duokš pasą.

Jos balsas mane nuramina, surandu pasą ir parodau pasieniečiams.

-Have a nice trip.- atsako jie atiduodami dokumentus.

-Po velnių, kas vyksta? Kur mes? Kodel man taip galvą skauda? Kiek laiko aš miegojau?

-Nurimk,- dar kartą pasako Tea,- Tu miegojai apie 8 valandas. Nes nusigėrei iki komos.

-Panašu į mane, turi atsigert?

Tea  paduoda buteliuką mineralinio. Geriu godžiai, baisiai troškina. Po truputį pradedu orentuotis erdvėje. Automobilio erdvėje. Tea veža mane nepažįstamom vietom, nesuprantu kas parašyta ant stendų. Galva dar neveikia.

-Nieko nesuprantu, kur mes?- paklausiu aš.

-Tu vakar pusę vakaro man pasakojai istorijas apie kalnus, po to pradėjai vos ne verkti, kaip tu nori į kalnus ir kaip jų pasiilgai, nežinau kiek litrų degtinės išgėrei kol nulūžai.
O kad taip norėjai į kalnus, nusprendžiau tave čia ir atvežti. Mes ką tik kirtome Lenkijos - Slovakijos sieną. Tad išpūsk akis - tavo svajonės pildosi.

Rodyk draugams

Aš nepavargau

2016-07-14 parašė nagerai

Keliai, keliukai, takeliai…

Žengiu nestabdomas savo naujo rajono kvartalais. Soduose ant medžių kabo prisirpusios vyšnios, noksta slyvos. Sodo gėrybės. Beveik ruduo.
Šį jausmą sustiprina nuo ryto nesibaigiantis lietus. Rūbai seniai jau permirkę. Vanduo teka nuo plaukų skruostais žemyn.
Vasara, kur tu? Nejau tai viskas? Nespėjau nei atsikvėpti, o tu jau pasitraukei?
Veju šią mintį kuo toliau. Dar tik vidurvasaris. Dar vasara ir rugsėjį bus. Tik reikia suspėti džiaugtis.
Mintis kad pervargau veju kuo toliau.

Gatvės tuščios, tik vienas kitas automobilis sudrumsčia lietaus šnaresį.
Taip bežengiant atsidūriau ten, kur dirbau prieš tris metus. Ten, kur palūžau…
Toje pačioje vietoje, kur persmelktas nuovargio nusprendžiau viską mesti.

Aš nepavargau.

Prieš tris metus stovėjau šitoje pačioje vietoje. Tik diena vėliau. Asfalte matosi vieta, kur dirbau.
Stoviu toje pačioje vietoje, kur prieš tris metus nusprendžiau viską, ką turiu palikti ir iškeliauti į pasaulį pasižvalgyti. Ir iškeliavau į geriausias savo keliones. Į nepamirštamus įspūdžius ir pažintis.

Aš nepavargau.

Stoviu toje pačioje vietoje, kurioje prieš tris metus nusprendžiau mesti viską, ką buvau pasiekęs. Viską, ką taip sunkiai buvau užsitarnavęs. Palikau nuostabius žmones savo mieste.
Išvykau į niekur. Iškeliavau į savęs naikinimo pasaulį. Į pasaulį, kuriame buvo svarbiausia vakarėliai ir alkoholis. Ir ta gausybė vienišų vakarų. Kai tu esi vienas. Kai tu esi niekas.

Aš nepavargau.

Daugiau nebenoriu to patirti. Prieš tris metus priimtas sprendimas man daug kainavo. Man atrodo, kad aš iš jo pakankamai pasimokiau. Nebekartosiu tų klaidų.
Žinau, kad sunku būna tik kartais. Ir tuos kartus reikia įveikti pakelta galva.

Pasižiūriu į telefoną - iki namų beveik trys kilometrai.
Visą kelią įveikiu bėgte. Begte nuo praeities.

Aš nepavargau.

Rodyk draugams

pakartot!

2016-07-12 parašė nagerai

Perversk savo gyvenimą per 30 sekundžių.

Ką prisiminei?

Kas gražaus nutiko ar kas negero?

Aš prisiminiau gerus žmones, su kuriais nenuveikiau visko, ką norėjau nuveikti.

Ir kas dabar kaltas?

Neprijaukintas V-I-E-N-A-R-A-G-I-S
ir nagerai.

Rodyk draugams

Galbūt tai tik sapnas. Galbūt tik viena vienintelė tokia naktis.

2016-07-11 parašė nagerai

Pasislinko saulė žemiau horizinto. Suspindo žvaigždės danguje.
Prie upės ant vienišo akmens sėdžiu, priešais mane - mano vidinis demonas.
Jau nesuskaičiuojamai ilgai mes čia esam.
Geriu alų, rūkau.
Siūlau ir vakaro draugui. Jis mandagiai atsisako - nieko nevalgo, nieko negeria.
Tik kalba. daug kalba. Iš mano atminties kerčių ištraukia įdomiausias istorijas. Smagu su juo.
Smagu su juo iki to momento, kai jis pradeda iš širdies traukti didžiausius nusivylimus.
Primena viską, ko nepadarei. Perskaito viską, ko neperskaitei.
Bet mano vidinis demonas šį vakarą draugiškas. Jis priverčia ir nusišypsoti, o kartais, kai pamato, kad labai nuliūdau, net ranką ant peties uždeda.

-Nejaugi mes jau susitaikėm?

-Ne, Nagerai, nesusitaikėm, bet juk negaliu aš nuolatos tave kankinti. Juk tau taip pat reikia poilsio.

-Ar tikrai man poilsio reikia? Man gal geriau būtų su tavim, demone, susitaikyti…

-Oi, Nagerai, daug nori. Juk tiek daug nuostabių ir pamišėliškų akimirkų turėjai, tiek pasakytų ir nepasakytų žodžių buvo, tiek pažintų žmonių, tiek pamirštų žmonių. Juk ne visiem geras buvai. Juk tiesa?

-Tiesa,- susmeigiu stiklinį žvilgsnį i raibuliuojančius upės vandenis ir laukiu naujo monologo.

-Juk tiek daug draugų turėjai, tiek pažįstamų… O kaip tu su jais visais pasielgei? Pamiršai. Pradingai. Tai vadinasi kiekvieną žmogų aš tau priminsiu, priminsiu viską ką su jais netinkamai padarei. O kai su jais visais susitaikysi, tai ir mes gyvensim taikoje abudu.

-Tai ką man daryti?

-Prisimink, viską prisimink ir sudėliok į vietas. Jokios palaidos detalės nepalik. O kai viską sudėliosi, žinosi kokios dėlionės dalies trūksta. O gal net kelių.

-Kaip man visa tai padaryti?

-Jei turėtum galimybę sugrįžti į praeitį, ką darytum?

-Sugrįžčiau septynis metus atgal.

-Lygiai?

-Taip. Lygiai.

-Kodėl būtent septynis?

-Kad galėčiau savaitę laiko laukti. Kad galėčiau minutes ir sekundes skaičiuoti.
Todėl, kad tokios nuoširdžios ir tyros nakties aš daugiau niekada nebeturėjau.

Todėl, kad aš tada buvau kitoks. Tada buvau svajotojas…

-Jau matau, kad viskas į gerą krypsta. Pradedi suprasti. Tada buvai svajoklis, o dabar manęs turi klausytis…

Rodyk draugams

Gyvenimas - ne repeticija

2016-04-21 parašė nagerai


Nusileidęs iš aukštybių pabėgau iš namų.
Savų ar svetimų. Nebežinau.
Palikes drugelius ir gėlytes. Ir saules tas skaisčias.
Pasimečiau pats sau. Ir su savim.

O kelionės ne visada tokios superinės, kaip atrodo.
Arba aš visai ne superinis.
Kad visada kažko kito užsinoriu..

Pakilti ar nušokti.
Gal po žeme plįsti. Ar į statinį aukščiausią užsilipti?
Visur baisu. Tiek ten aukštai, tiek per žemai.
Sau sėdžiu kalno viršuje, aplink akmenimis, lyg forto siena apsistatęs.
Suprasti pats nenoriu. O ir neleidžiu to suprast kitiems.
Toj vasaros trumpoj nakty, šaltoj, lietus pilnoj.
Po stogu medžiaginiu pasislėpęs.
Drebu. Nuo šalčio ar iš baimės. Ar nuovargio žiauraus.

Net pelkės klampaisiame kely, o gal tiesiog žiemos šaltoj nakty…
Kai kojos jau sulinko pačios, tik akys…

Tik akys vėl pažvelgusios į dangaus erdves, pakibusias giedram danguj,
man primena šalis, kuriose mes dar nebuvom,
o ir nebūsim ten tikrai.

Tik laiškas pasiklydęs, po raidę parašytas, per dieną apmastytas.
Bet niekam nematytas.
Pasako man daugiau, nei tos naujienos iš pasaulio.
Ar namų.
Savų.
Gal svetimų.

Pabėgėlis pasaulio pats esi.
O gal tik žemės kirmėliukas.
Kuris pavirs į drugelį gražų.
Į tą, kurs namuose kad liko.

[skiriu mūzom]

Rodyk draugams

Žmogus be etiketės

2016-04-18 parašė nagerai

Prisidegu.
Tarp lietaus lašų pasislepiu.
Nematomas.
Lyg daiktas be etiketės.

Gatve praeinu nepastebėtas.
Aš - tas pilkas siluetas, nepastebimai slenkantis šaligatviu.
Lietaus lašai kaupiasi ant plaukų ir lėtai teka skruostais.
Niekada nesinešioju skėčio. Nes lietus nuplauna. Lietus padeda prisiminti.
Prisiminti, kad po jo visad galėsi apsirengti sausais rūbais. Dažniausia - ne iš karto.

Nusiplovęs po lietum persirengiu sausais rūbais, tais šiltais jaukiais, tais - be etiketės.
Grojaraštyje atsiduria dainos, kurių seniai nebegirdėjau, mintyse - žmonės, kurių seniai neberegėjau. Tekste…

Tekste nesigula raidės lyg norėdamos kažką priminti. Lyg reikalaudamos pakeisti tekstą.

Lyg užsidėti brendinę etiketę…

Rodyk draugams