BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie kavą ir Raudonkepuraitę

2017-04-18 parašė nagerai

Yra žmonių, kurie nei dienos negali praleisti be cigaretės ar alkoholio (ne, čia iš dalies ne apie mane). Yra žmonių, kurie negali nei dienos praleisti be kavos (čia irgi beveik ne apie mane).
Mėgstu kavą su kondensuotu pienu. Ir per metų metus aš tokios kavos išgėriau kibirus. Bet mano naujas atradimas yra braškių skonio kondensuotas pienas. Nes juk ir kava tada būna braškių skonio.

Būna tokių dienų, kai kas kelis mėnesius aš išsitraukiu savo mažąjį nešiojamą kompiuteriuką, kurį tik nusipirkęs meiliai praminiau Raudonkepuraite.

Raudonkepuraitė su manim jau koks šešetas metų. Apkeliavo su manim gal kokį trečiadalį Europos. Padėjo man ir studijas baigti, ir išklausė begalybes dalykų, kurias aš ištarškinau klavišais.
Raudonkepuraitės viduje yra pasislėpę daug gražių akimirkų, daug sutiktų žmonių. Tik dabar manoji Raudonkepuraitė nieko naujo nesužino, tik primena man tai, kokį kelią nuėjau kol atsidūriau čia ir dabar.
Šie klavišai išbėrė tūkstančius žodžių į šį blogą, dar šimtus žodžių suguldė į kitus du.

Ne visi seni dalykai yra blogi.

Ir ne visos prarastos galimybės yra prarastos.
Tereikia į viską pažvelgti dar kartą. Tik kiek kitaip.

Pavasario Saulė išnyra iš gūdžios žiemos.
Šildykitės ;)

Rodyk draugams

Tūkstančio rudenų istorija

2017-03-27 parašė nagerai

Man patnka kalbėti su naktim.
Man patinka.
Nenuobodu.

Naktis nešvaisto tavo laiko. Ji palieka jį visą tau. Naktį tau niekas netrugdo.

Naktis nustumia dienos problemas ir kaukes.
Naktis atveria kelią atviriems pokalbiams.
Naktis paslepia dalykus kurie trikgo ir trugdo.

Nes juk kai susitinki su gerais draugais pavakarot dažnai išsiskirstai kai diena išvaiko.

Šimtus nuostabių žmonių sutinki naktį ir paleidi su saule. Ir daugiau jų nebematai.
Tūkstančius kartų naktis užgniaužia melagingus “negaliu” ir “nenoriu”.
Milijonus akimirkų tu matai atvirus veidus ir išgirsti milijardus tikrų, nesumeluotų žodžių.

Juk dažnai naktį nenori išsiskirti ir keliauti toliau. Arba keliauti namo…

Suteiki man dar tūkstantį naktų.
Jei tiki…
Duoki man dar vieną naktį pabūti tikru savimi.
Jei gali…

Rodyk draugams

Vėl niekur nespėju. Darbais užsivertęs.

2017-03-23 parašė nagerai

Metai.
365 dienos.
8760 valandų.
525600 minučių.
56156922 sekundžių.

Darbai, užsiėmimai, nesibaigiantys reikalai…
Ko gero visi dažnai sako frazę “neturiu laiko”?

Melas. Visiškas melas. Laiką, kurį mes paleidžiame niekais galime skaičiuoti ne sekundėm, ne minutėm ir net ne valandom.

Mes veltui iššvaistome daugybę dienų per metus.
O su draugais susitikti ir pabūti paprastu laimingu žmogumi laiko nerandame.
Klystu?

Atsiprašau. Nebekalbėsiu daugiskaita.

Nerandu metuose laiko susitikti su draugais, su gerais ir mielais.

Nes esu labai užsiėmęs. 20% laiko dirbu rimtus darbus, o 80% laiko švaistau vėjais.

Ar jūs kada nors bandėte švaistyti savo laiką vėjais? Tai labai sunku.

Tad nepykit ant manęs, aš tikrai neturiu tam laiko. Net rašyti nėra kada.

Rodyk draugams

Nr. 399

2017-03-08 parašė nagerai

Pasaulį suskirsčius į skaičius geriau nepasidaro.

Per savaitę vienas, per metus - penkiasdešimt du.

Per 3024 dienas - 399.

Ar žinot kas ir meilėje, ir mėnulyje taip pat? Visada mes matom tik vieną pusę. Dažniausiai net nepagalvojame apie kitą pusę - nes jos tiesiog nematome.

Kas panašaus tarp pirmadienių ir penktadienių? Jie ateina ir praeina.

Taip ir aš vieną dieną pasirodau, vaidenuosi savaitę, mėnesį, o gal net ir du. Tada vėl pranykstu, ir matot jūs mane kaip kitą mėnulio pusę.
Bet man viskas gerai, kaip tą gėrį įsivaizduoja aplinkiniai.
Bet man viskas blogai, kaip tą gėrį įsivaizduoju aš.

Pastarąjį pusmetį daug veidų praslenka pro mano akis - skubančių, atsipalaidavusių, susimasčiusių ar tiesiog veidų…
Kiek daug žmonių manam mieste, gražių ir negražių, kiek daug piktų ir viskuo nepatenkintų, bet dar daugiau ramių ir laimingų. Nes tie rūpesčiai, kurie kankina juos yra nereikšmingi.
O aš taip pat galvoju…

Juk gyvenimas tiesėmis..

Tik aš kampais..

Ir pakampėm kartais.

Ne nu o bet kad tačiau kas bus toliau?

Rodyk draugams

Nes nu o kas bus toliau?

2016-12-20 parašė nagerai

O dar atsimenu laikus, kai ramybės paieškos apsiribodavo karštos arbatos puodeliu ir šiltu pokalbiu prie ežero, kavinėja, ant stogo ar jaukiai įsitaisius namų fotelyje. Maži gurkšneliai ir ramūs, nuoširdūs žodžiai nuplukdydavo mane į atgaivą ir ramų rytojų.

Puikiai pamenu laikus, kai nežinia, neviltis ir sudužusios svajos nunešė mane į barų, draugų ir alkoholio karalystę. Kai kiekvienas savaitgalis atnešdavo vis naujas linksmybes, o kiekvienas vakaras - sunkų rytą.

Vėliau ramybė sklindėjo kavos puodelyje ir cigaretės dūme. Tada, kai supratau, kad minios žmonių mane vargina. Mane pavagia iš savęs. Per vakarėlį visą save išdalinu, o po to rankiojuosi po gabalėlį. Jau geriau žmogus, kavos puodelis ir cigaretė. Ir visą save jam atiduodu. Tada bent žinau, kad į geras rankas pakliuvau.

Kur tos pirmosios, tikrosios ramybės paieškos pradingo? Suaugau, pradėjau bėgti ir visa tai pamiršau? Juk tai, kas tikra, sugrįžta?

Sugrįžta, jei ne tikrovėje, tai bent mano prisiminimuose.

Nes baisu paimt telefoną, susirasti telefono numerį, paskambinti ir nuvažiuoti.

Nes nu o kas bus toliau?

Rodyk draugams

apie dalykus

2016-12-19 parašė nagerai

Būna šypsaisi, būna liūdi…
Prisimen žmones, nusišypsai, o po to vėl liūdi…

O tada susitink žmogų ir šypsais minutę.

Tada dar valandą.

Tada dar tris.

O po to ir visas tris dienas.

Gera turėti tokių žmonių :)

Rodyk draugams

nakties nematė saulė

2016-12-11 parašė nagerai

Alkoholio pėdsakais nubarstyti rytai ir vakarai. Laikas, kai viskas buvo prarasta ir viskas atrodė, jog eina per niek. Viskas iš inercijos. Daryt kad darytum.
Nusileidusi saulė slėpdavo mano nakties nuodėmes. Kurios pasimiršdavo mylimo miesto šešėliuose.
Kai viskas buvo taip arti. Viskas buvo toli.

Visa tai liko toli praeityje. Kas gera ir kas bloga.
Tik seni geri dalykai yra šalia manęs, nors jie toli.
Tik blogi dalykai yra toli nuo manęs, nors jie šalia.

Miestų paslaptys ir žmonės naršo po mano prisiminimus.
Ir po svajas.

Aš čia - jūs ten. Tik mintimis mes esame kartu.

Rodyk draugams

spalvoto sapno pakrašty

2016-11-21 parašė nagerai

Dar kartą pakrantę matytą išvysti trokštu
Kartu su Dangumi, mėnuliu ir žvaigždėm.
Nors kartą žengti apsisiautus
Tikėjimo ir meilės viltimi.

Gal jau išauš tas rytas
Raudonai saulę padabinęs.
Ir žengsiu aš kaip čia nebuvęs.
Spalvoto sapno pakrašty…

Rodyk draugams

Nematytos detalės kasdienio gyvenimo

2016-10-06 parašė nagerai

Darbas baigėsi. Persirengiu ir atsisveikinęs su kolega išlipu iš darbinio automobilio. Noriu į tualetą. Einu į Megą, koridoriais pro statybas, pro tas pačias vietas kur prieš nepilnus metus buvo mano darbo zonos. Kiek daug padaryta ir kiek dar liko. Išėjęs iš Megos patraukiu takeliu į kitą autostrados pusę. Nusprendžiau paėjėti iki kiosko ir pasipildyti elektroninį bilietą.
Einant viaduku galvą aplankė mintis, kad reikia pasivaikščioti, nedaug, kokią valandą. Apieškau kišenes ir nerandu telefono. Velnias, būsų darbo rūbuose palikęs.  Nieko tokio. Juk nemirsiu be telefono.
Žingsniuoju šaligatviu. Artimiausias kioskas uždarytas. Einu toliau. Kitas kioskas taip pat uždarytas. Perėjoje pereinu gatvę ir apsukęs mažą ratelį leidžiuosi nuo kalno. Į galvą užslenka mintis, kad šiuo keliu esu ėjęs. Vieną kartą. Prieš kokius keturis su puse metų. Tai buvo mano paskutinis kelias, kuris žymėjo pabaigą ir pradžią. Bet žiū, dabar jis sutvarkytas, sudėti bortai, naujas asfaltas, sustatyti ženklai, kad skirta pėstiesiems ir dviratininkams.
O kur perėja? Nuėjau gal kokius du kilometrus, o nemačiau nei vienos perėjos? Tai jeigu man reiktų eiti į kitą kelio pusę, turėčiau bėgti ir stebėti kad nepatekčiau po automobiliu? Man tai kas, aš čia tik antrą kartą einu, o kitiems?
O, štai tik pėstiesiems skirtas takas, dviračiai nusuko į šalį. Jau kaip ir nuo kalno nusileidau. bet kas gi čia dabar, mano takas emė ir baigėsi. Kur man dėtis? nei perėjos… nieko… Tik dviračių takas. Tiek to, pažeisiu aš taisykles. Einu dviračių taku.
Ar jūs mylite naują Kauno valdžią? Ar ji puikiai jumis rūpinasi? Žvelgiu į žmones, kurie laukia autobuso, jaučių tą rudeninį šaltą vėją ir smulkius lietaus lašus, kurie glosto laukiančiuosius. Stoteles išgriovė. Visas. Naujos niekaip neatsiranda. Nieko, lietuviai kantrūs žmonės, pakentės dar truputį. Vien tik todėl, kad krabas galėtų pliusiuką užsidėti.
Skamba telefonas. Nusiimu kuprinę ir randu jį pačiame dugne. Vis tik ne darbo rūbuose. Ir ne kišenėse.
Tiltas. Oranžinis. Kaip man pereiti į kitą kelio pusę? Nejau aplink visą žiedą eiti reikės? Ne. Juk galima po tiltu praeiti.
Štai ir kioskas veikiantis. Man prašau 20 bilietėlių. Pilnų. Ačiū. Gero jums likusio vakaro.
Keista, kodėl čia pėsčiųjų takas tik vienos plytelės pločio? Nejaugi viską mašinos užgrobė.
Štai ir naujoji birštono gatvė. Nežinau. Kažkaip smagu žinoti, kad prie jos grožio ir kokybės ir aš prisidėjau. Nedaug, bet ne tiek ir mažai. O, jau žalia.
Velnias, vėl siauras praėjimas, o gale iš viso - atitvaras. Nieko, perlipsiu.
Ir kodėl šis šuo be antsnukio? Gerai, jums gal atrodo, kad aš šunų nemėgstu. Bet taip ir yra. Jis nekanda. Dažnai girdžiu iš šunų šeimininkų. Ir man nuo to turėtų geriau pasidaryti? o jeigu aš rankoje visada nešiočiausi revolverį ir jums sakyčiau jis neužtaisytas, jūs komfortiškai jaustumėtės? Ar vis tik manęs vengtumėte? Į retorinius klausimus neatsakinėti. Kažkada tokią pamoką girdėjau.
Oho kokios eilės prie savivaldybės. Nejaugi tiek daug žmonių iš anksto prabalsuoti nori. Na, ir aš noriu. Pusantros valandos eilėje, o aplink paktiškai tik jaunimas. Smagu. Net ir tos pusantros valandos negaila.
Kažkaip kavos norisi. O prie kavos ir nusidėti norisi. Atsegu kuprinės mažą kišenėlę. Išsitraukiu cigaretę. O juk sakiau nerūkysiu. 5 dienos veltui? Gal geriau gumos? Ne. Tik kava ir cigaretė. Tas nuodėmingas duetas.
Ech, mano nuostabus butas centre. Šilti ir gražūs prisiminimai jame liko. Būtų smagu sugrįžti ten gyventi. Reikia pasekti skelbimus. Gal netyčia nuomuos.
O, kadangi jau Laisvės alėjoje, tai gal reikia pažiūrėti, kaip atrodo tos naujosios granitinės plytelės. Tiek to. Kitą kartą.
Važiuoju namo. Reikia aprašyti ką regėjau per tuos pražingsniuotus kilometrus

Rodyk draugams

Kai kurie žmonės atsparūs geriems patarimams.

2016-10-05 parašė nagerai

Buvo metas, kad kiekvieną jausmą laikydavau suspaudęs giliai savyje. Laikydavau tą jausmą tik sau, niekam kitam jo neatskleisdavau. Tai buvo mano jausmas. Mano jausmai. Tik mano.
Po truputį tie jausmai pasimiršdavo. Atsirasdavo nauji. Prisimindavo seni. Jie visada buvo su manim.

Buvo metas, kai kiekvieną jausmą atskleisdavau jums. Mėgindavau jį išjausti raidėmis. Ir man pavykdavo. Niekada nieko nuostabesnio nesu parašęs, nei apie šiltą, dar gyvą manyje, jausmą. Šimtai žodžių išlietų kažkur skaitmeninėse platybėse nugulė į užmarštį ir į žmonių širdis.

Dabar jausmus bandau išgyventi ir tik tada nuspręsti, ar juos galima išlieti raidėmis ir kaip tai turėtų atrodyti. Praeitas mano įrašas - mėnesis apmastymų. Jokio jausmo.
Šaltis. Absurdas. Fiasko.
Jokio jausmo.

Vienas žmogus pasakė - Nagerai, tu turi rašyti blogą, tau to reikia. Tau reikia kūrybos.

Kitas - Nagerai, gal jau laikas mintis perkelti ant lapo ir pasilikti jas sau.

Nedarau nei vienaip, nei kitaip. O gal visaip. Jau ir pats susipaniojau.

ir tik vienas mano pažįstamas ją groja.

Rodyk draugams