BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘studijos’ kategorija

Apie kavą ir Raudonkepuraitę

2017-04-18

Yra žmonių, kurie nei dienos negali praleisti be cigaretės ar alkoholio (ne, čia iš dalies ne apie mane). Yra žmonių, kurie negali nei dienos praleisti be kavos (čia irgi beveik ne apie mane).
Mėgstu kavą su kondensuotu pienu. Ir per metų metus aš tokios kavos išgėriau kibirus. Bet mano naujas atradimas yra braškių skonio kondensuotas pienas. Nes juk ir kava tada būna braškių skonio.

Būna tokių dienų, kai kas kelis mėnesius aš išsitraukiu savo mažąjį nešiojamą kompiuteriuką, kurį tik nusipirkęs meiliai praminiau Raudonkepuraite.

Raudonkepuraitė su manim jau koks šešetas metų. Apkeliavo su manim gal kokį trečiadalį Europos. Padėjo man ir studijas baigti, ir išklausė begalybes dalykų, kurias aš ištarškinau klavišais.
Raudonkepuraitės viduje yra pasislėpę daug gražių akimirkų, daug sutiktų žmonių. Tik dabar manoji Raudonkepuraitė nieko naujo nesužino, tik primena man tai, kokį kelią nuėjau kol atsidūriau čia ir dabar.
Šie klavišai išbėrė tūkstančius žodžių į šį blogą, dar šimtus žodžių suguldė į kitus du.

Ne visi seni dalykai yra blogi.

Ir ne visos prarastos galimybės yra prarastos.
Tereikia į viską pažvelgti dar kartą. Tik kiek kitaip.

Pavasario Saulė išnyra iš gūdžios žiemos.
Šildykitės ;)

Rodyk draugams

Nes nu o kas bus toliau?

2016-12-20

O dar atsimenu laikus, kai ramybės paieškos apsiribodavo karštos arbatos puodeliu ir šiltu pokalbiu prie ežero, kavinėja, ant stogo ar jaukiai įsitaisius namų fotelyje. Maži gurkšneliai ir ramūs, nuoširdūs žodžiai nuplukdydavo mane į atgaivą ir ramų rytojų.

Puikiai pamenu laikus, kai nežinia, neviltis ir sudužusios svajos nunešė mane į barų, draugų ir alkoholio karalystę. Kai kiekvienas savaitgalis atnešdavo vis naujas linksmybes, o kiekvienas vakaras - sunkų rytą.

Vėliau ramybė sklindėjo kavos puodelyje ir cigaretės dūme. Tada, kai supratau, kad minios žmonių mane vargina. Mane pavagia iš savęs. Per vakarėlį visą save išdalinu, o po to rankiojuosi po gabalėlį. Jau geriau žmogus, kavos puodelis ir cigaretė. Ir visą save jam atiduodu. Tada bent žinau, kad į geras rankas pakliuvau.

Kur tos pirmosios, tikrosios ramybės paieškos pradingo? Suaugau, pradėjau bėgti ir visa tai pamiršau? Juk tai, kas tikra, sugrįžta?

Sugrįžta, jei ne tikrovėje, tai bent mano prisiminimuose.

Nes baisu paimt telefoną, susirasti telefono numerį, paskambinti ir nuvažiuoti.

Nes nu o kas bus toliau?

Rodyk draugams

tekstas iš ofiso. DMB.

2013-07-29

Na ką, prasidėjo paskutinė darbo savaitė, o jau ir pirma tos savaitės diena prabėgo.
Sėdžiu aš sau ofise ir galvoju - kodėl visi mane kalbina likti dirbti, ką aš jiems padariau, kad jie man blogo linki. Tik va tiesioginis vadovas net rankas trina, man atrodo seniai jis laukė mano šito ėjimo. Geras žmogus, džiaugiasi dėl manęs, džiaugiasi, kad pagaliau palieku šią vietą.

Taip, čia buvo šiek tiek su šypsena parašyta.

O dabar pabandykim panagrinėti, ką aš galvoju apie savo pasirinkimą:
praeitą savaitę aš save darbe nuleidau laipteliu žemiau, ir žinot ką? va šita vieta man visai patinka, o ir susitvarkau, plius sprendimų galią vis dar turiu. Beveik galėčiau ir likti. Tik viena problema iškilo - to laiptelio, ant kurio save pastačiau, mūsų įmonėje nėra. Tu arba vykdytojas, arba darbininkas, vykdytojo padėjėjo (meistro) pareigybės nėra. Ką tai reiškia? Arba tu dirbi už du, arba tu nedirbi visai. Kolega dar šiandien džiaugėsi, kaip jam gerai, kol aš vis dar esu objekte. Aš pasirinkau nedirbti, jam nelieka kitos išeities kaip dirbti už du.

Moralas kame? Šeima ir vaikai jį supančioja. O aš? O man dzin, nusiperku batus, kuprinę, miegmaišį ir iki pasimatymo draugai. Sugrįšiu, būtinai. ir vėl išvažiuosiu, gal net pasimatyt nespėsim, po to vėl grįšiu. Vėl užsiknisiu ir vėl išvažiuosiu.
Bet niekur ilgam. Sunku man palikti gimtą šalį ilgesniam laikui, galbūt prieraišus per daug esu, galbūt sentimentai (kaip visada) ima viršų.

Bet kodėl ne dabar? Kodėl dabar ne spjauti ant visko ir dingti kažkur, kur žmonės kitokie, bet tokie patys. Kažkur toli ir netoli kartu paėmus.
Serbija? Slovakija? Vengrija? Kroatija? O gal Gruzija? Ukraina?
O kodėl gi ne? Kai ir ten viskas užknistų tai tik 5 valandos skrydžio maksimum ir tu jau namie. Tu vėl sugrįžęs atgal. Atgal į ten, iš kur iškeliavai.

O gal sugrįžti ir pasilikti, pasilikti kitur, ne ten kur jau buvai pasilikęs. Alytus… Vilnius… Kaunas… Panevėžys… Ne. Kodėl ne Klaipėda? Juk ten uostas. Ten laivai!!!
Juk prieš 10 metų aš svajojau studijuoti Jūrų laivavedybą. Per vėlu? Nemanau, kodėl ne? Juk esu be vietos. Ilgiau kaip metų niekur nesugebu prabūti. O ir šiaip tie tarpai trumpėja. Alytus - 10 mėnesių. Gimtasis sodžius - 9 mėnesiai. Kaunas - 5 mėnesiai. Kur toliau?

Na va, surūkiau cigaretę, pakeisim minčių eigą.

Draugai kažkur pradingę. Jie yra. Bet jie retai yra. O gal aš retai būnu. Jau keli mėnesiai kaip mano senasisi telefonas sugedo, teko numerį pasikeisti. Ir ką jūs manot? Bendravimo su draugais ir pažįstamais sumažėjo gal keturgubai. Kodėl? Tiesiog todėl, kad teturiu tik gal kokius 20% numerių. O kiti man neskambina, nerašo. Velniai nematė. Yra kaip yra.

Vieną kartą draugės paklausiau - ar ji nustebtų dėl kokio nors mano poelgio. Atsakymas trumpas ir aiškus - ne. Tik ji bijo vieno dalyko - kad pradingsiu.

Visur žmonės vienodi. Visur jie tokie, kokius tu nori juos matyti. Tai gal metas susikrauti kuprinę ir pasižvalgyti į kitus? Juk draugai kurie liktų čia nepamirštų manęs per metus laiko. Ar dvejus. O gal pamirštų?
Kažkaip pasakojimas be moralo. Nors vis tik.

Draugai?

Rodyk draugams

2013-05-16

Nes pabaiga yra pradžia.

Rodyk draugams

Apie geriausius dalykus

2013-04-06

Prieš kelias dienas buvau susitikęs su viena tinklaraštininke ir tik šiandien turėjau pakankamai laiko apmastyti kai kuriuos mūsų pokalbius. O gal tiesiog šiandien mane užpuolė nušvitimas. O gal šiaip protingesnė mintis į galvą atėjo.
Buvo išsakyt mintis, kad aš esu išrankus merginoms. Ir aš to tikrai nepaneigiau.

Bet dabar susimasčiau, ar aš tikrai išrankus, O gal esu linkęs pasirinkti geriausią variantą duotuoju momentu, o jei nėra geriausio - tiesiog nesirinkti.
Aš renkuosi gyventi centre kažkokiam butuke negu miesto pakraštyje puikiausiai atrodančiam bute, ir aš sutinku mokėti daugiau nei mokėčiau už butą miesto pakraštyje.
Aš einu į man labiausiai patinkančius barus ir nesukdamas galvos perku alų už 10 litų vietoj to kad nueičiau į kokį užkampį ir gerčiau alų kur jis kainuoja 4-5 litus.
Aš bendrausiu su man įdomiausiais žmonėm vietoj to, kad bendraučiau su kažkokiais autoritetais ar dar kažkuo.
Aš bekeliaudamas pasirinksiu pigiausią nakvynę, o jei kaina netenkins - tiesiog tą naktį nemiegosiu.
Aš išsirinksiu labiausiai man patinkančią merginą - o jei ji nebus su manim, aš sulauksiu kol į mano dienas užklys dar geresnė mergina. O geriausia bus mano išrinktoji.

Tad nežinau, ar aš esu labai išrankus.

Aš tiesiog galvoju, kad aš mėgstu pasirinkti geriausius daykus.

Rodyk draugams

Apie nesutramdomą mergaitę ir berniuką. Ne visos istorijos turi laimingą pabaigą.

2013-03-20

Vasara lėkte lėkė į pabaigą. Liko kelios dienos. Berniukas vėl sugrįžo į bendrabutį gyventi. Vėl studentiškas gyvenimas. Bet iki mokslų dar kelios dienos.
Vieną popietę berniukas besivažinėdamas dviračiu po miestą nutarė prisijungti prie naujų pažįstamų, su kuriais susipažino virtualioje erdvėje. Jie dalyvavo renginyje, kurio nei pobūdis, nei tikslas neturi jokių sąsajų su jums norima papasakoti istorija.
Bet kodėl pasakotojas užsiminė apie renginį? Todėl, kad berniukas ten pamatė mergaitę, tokią - kurios anksčiau nėra regėjęs. Berniukas susipažino su visa kompanija o kartu ir su mergaite. Sunkiausia berniukui buvo nusukti žvilgsnį nuo mergaitės. O mergaitė apie berniuką galvojo visiškai kitaip - marozas. Na, mergaitė gal ir ne bereikalo prilipdė tokią etiketę, juk, kaip prieš tai minėta, berniukas važinėjosi su dviračiu - maikė, sportinės kelnės ir kedai. Jis tikrai nebuvo panašus į kitus iš kompanijos.
Bet berniukas greitai šią nuomonę sugebėjo pakeisti. Jau per sekantį susitikimą jis buvo su marškiniais, džinsais ir kostiuminiais batukais. Tiesiog tvarkingas jaunuolis. O mergaitė… mergaitė buvo tokia pat žavi, kaip ir pirmąjį kartą. Tiesa, ir antrasis susitikimas vyko toje pačioje kompanijoje.
Per trečią ar ketvirtą susitikimą berniukui pavyko pabūti su mergaite dviese. Mergaitė keliavo kur kitur, nei visa likusi kompanija, o berniukas pasišovė ją palydėti. Mergaitė sutiko.
Pokalbis apie nieką - studijas, poilsį, orą, užsiėmimus. Banalūs pokalbiai. Bet tas palydėjimas turėjo kažką. Pasijautė lyg tarp mergaitės ir berniuko būtų suveikusi chemija. Kažkas tai nutiko. O gal tik kažkuriam iš jų taip atrodė.
Kažkelintą rudens savaitgalį berniukas važiavo iš kito krašto Lietuvos į savo bendrabutį. Susirašinėjo su mergaite. Pasiūlė susitikti. Kažką neatsargiai prasitarė. Mergaitė kažko neatsargiai paklausė. Berniukas atvirai atsakė.
Rubikonas peržengtas. Burtas mestas.
Dabar mergaitei ir berniukui liko du keliai - būti kartu arba pradingti vienas kitam iš gyvenimo.
Berniukas norėjo būti su mergaite. Mergaitė pati nežinojo ko nori. Bet žydros berniuko akys ją žavėjo.
Berniukas ir mergaitė retkarčiais susitikdavo, paplepėdavo. Kartais abu pasibastydavo po miestą, kartais alaus išgerdavo. Kartais tiesiog per naktis susirašinėdavo žinutėmis. Berniukas vis kvietė mergaitę užsukti į pasisvečiuoti. Mergaitė atsisakydavo.
Berniukas vieną savaitgalį išvyko į Austriją. Parsivežė alaus. Dar parvežė ir mergaitei lauktuvių. Mergaitė užsuko į svečius. Pašiurpino berniuko kambarioką.
Kitą savaitę berniukas išvyko į Estiją. Tartu mieste jis pamatę fontaną, kur pavaizduoti du besibučiuojantys jaunuoliai. Nupirko lauktuves su fontano vaizdu. Grįžo atgal į studijų miestą kiek anksčiau nei planavo, nes labai norėjo pamatyti mergaitę. Mergaitė buvo toje pat kompanijoje, berniukas įmetė lauktuves į mergaitęs krepšį ir neilgai trukęs išvyko namo. Kai mergaitė grįžinėjo namo berniukas jai paskambino. Paklausė ar matė kas rankinuke. Mergaitė pasakė, kad viską žino. Berniukas perklausė. Mergaitė išvertė visą rankinuko turinį ant laiptų. Rado. Nusišypsojo. Berniukas pasakė “Norėčiau dabar taip daryti su tavim”.
Kitą vakarą įvyko lūžis. Vakare berniukas parašė mergaitei kad labai jos pasiilgo, mergaitė paklausė kaip labai, berniukas atsakė, kad galėtų atvažiuoti, mergaitė nepatikėjo, bet pasakė, kad berniukas gali atvažiuoti. Buvo vėlus vakaras, berniukas greitai susiruošė ir išvažiavo. Jam kilo tik viena problema - užtruko naktį beieškodamas kur galėtų gėlių nupirkti. Rado. Nupirko. Susitiko. Pasiūlė draugauti. Mergaitė sutiko. Berniukas buvo devintam danguje.

Bėgo laikas, mergaitė ir berniukas gražiai draugavo, kartais pasipykdavo, kartais nesipykdavo.

Bėgo savaitės, mėnesiai, prabėgo ir metai. Su nuosmukiais ir pakilimais.
Atėjo antras pavasaris, kuris santykiams atnešė stiprų atšalimą.
Kažkas netiko. Kažkas nesutapo. Būdami kitame mieste mergaitė ir berniukas apsipyko. Berniukui atrodė, kad viskas baigta. Bet mergaitė neleido. Sulaikė. Apkabino. Po kelių dienų mergaitė ir berniukas susitiko ir pasikalbėjo. Atvirai, apie tai, kas jiems trugdė būti kartu. Berniukas galvojo, kad viskas susitvarkė, bet kažkoks keistas jausmas jam neleido ramiai miegoti. Kažkas trugdė. Nors tas kažkas jau turėjo būti praeityje. Mergaitė taip pat negalėjo ramiai miegoti. Ji vis galvojo ar teisingai elgiasi. Bet ji nusprendė. Ir jos sprendimas buvo galutinis. Nes ji nesvyruoja ir nesigręžioja atgal.
Šeštadienį berniukas gamino inkilus. Ir begaminant inkilą, kurį ruošėsi padovanoti mergaite, suprato savo padarytas klaidas. Bekalant stogą vinis įskėlė lentą, berniukas paėmė mažesnę vinį ir ją sėkmingai įkalė nesuskaldęs lentos. Berniukas suprato, kad per daug reikalauja iš mergaitės, per didelės abiejų ambicijos skaldo jų santykius taip, kaip per didelė vinis suskaldė lentą. Berniukas galvojo, kad kitą dieną šia įžvalga pasidalins su mergaite.
Berniukas sekmadienį atvykęs į studijų miestą nuvyko pas savo mylimą mergaitę. Kažkas viduje jam nedavė ramybės. Jis buvo pasiruošęs blogiausiam, bet tikėjosi geriausio.
Mergaitė pakvietė berniuką į savo kambarį ir pasiūlė arbatos. Kai arbata jau garavo puodeliuose mergaitė ir berniukas atsisėdo ant lovos.
“Mums reikia išsiskirti” - mergaitės žodžiai lyg žemės drebėjimas supurtė visas berniuko mintis ir vidinį pasaulį. Berniukas kurį laiką nieko negalėjo ištarti. Rijo gurkšniais orą ir tramdė ašaras. Jam tai sunkiai sekėsi. Berniukas šiek tiek nurimęs padėjo puodelį arbatos ant palangės, išėmė kelis daiktus iš kuprinės, papasakojo istoriją apie inkilą ir čiupęs kuprinė nubildėjo laiptais žemyn. Mergaitė atskubėjo iš paskos. Berniukas norėjo pabėgti. Mergaitė jam neleido. Berniukas galiausiai sutiko sugrįžti į kambarį. Pasikalbėti. (dėl to berniukas gailisi iki dabar).
Atsisėdo. Pakalbėjo. Galiausiai berniukas išėjo. Mergaitė ir berniukas tik žodžiais atsisveikino. Berniukas jau nenorėjo apkabinti mergaitės, nes suprato, kad mergaitė jau nebe jo. Tiksliau norėjo, bet neapkabino.
Buvo darganota naktis. Iš dangus krito šlapias sniegas. O berniukas vis ėjo ėjo ir ėjo. Norėjo nueiti kuo toliau nuo namų, kuriuose praleista tiek daug džiugių akimirkų. Norėjo pabėgti nuo mergaitės, su kuria patyrė tiek daug, kurią nuoširdžiai mylėjo, kurios nuolat pasiilgdavo. Berniukas ėjo ilgai, kol jam jau atrodė, kad jo mintys šiek tiek apsivalė. Berniukas grįžo į laikinus namus ir išgėręs vaistų užmigo.
Atsikėlė anksti ryte. Diena buvo visiškai kitokia. Berniukas prarado viską, ką turėjo - mergaitę, džiugias akimirkas, pasitikėjimą, svajones.
Liko tik atsiminimai, praeities demonai, kurie nuolat sugrįžta su vis nauja jėga.
Nors berniukas auga, bet jis vis tiek lieka tas pats berniukas.

Jooo… pagarba jei perskaitėt, aš jau nebesirįžau.
Čia sunkiausiai gimęs mano įrašas. Nes šio berniuko istorija panašiausia į manąją, tik reikėtų nuimti pagražinimus. Bet ši istorija labiausiai iš visų nusipelno būti pagražinta.
Jei kas sutiksit mergaitę - perduokit linkėjimus.
Dar paprašyčiau, kad ir atsiprašymą perduotumėt, bet čia jau jūsų per daug prašau. Gal kada netyčia ją sutiksiu ir pats atsiprašysiu.
Jei išdrįsiu.

Rodyk draugams

Apie pirmakursę mergaitę, neblaivų berniuką ir dvi stiklines degtinės

2013-02-12

Rugsėjis. Antras kursas. Berniukas, kaip ir priklauso, stipriai gėrė šventė mokslų pradžią.
Vieną vakarą berniukas prisiminė, kad draugas minėjo apie vieną pirmakursę mergaitę, kuriai reikėtų pagelbėti susipažinti su universitetu, bendrabučiu, bla bla bla, bla bla bla. Neįdomu. Berniukui buvo įdomi tik mergaitė. Tad jis paskambino draugui ir nekukliai paklausė koks mergaitės kambario numeris. Draugas iš karto ir nepasakė. Atsiklausė. Bet galiausiai berniukas žinojo, kuriam kambaryje gyvena pirmakursė. Berniukas buvo neblaivus nekuklus, tad ilgai nesukęs galvos pripildė savo stiklą viskio ir nutipeno pas mergaitę į svečius.
Keistas vaizdas mergaitei turėjo pasirodyti, kai į jos kambarį įžengė kiek neblaivus berniukas su stiklu (o ne buteliu) alkoholio rankoje. Berniuko kalbumo (ir alkoholio) dėka greitai užsimezgė pokalbis, kuris buvo nenuobodus kokias 6 valandas… gal ir toliau būtų buvę nenuobodu, bet  5 valandą ryto berniukas susiprato, kad galbūt laikas keliauti į savo kambarį.
Sekantį vakarą berniukas prisiminė, kad nepaklausė mergaitės telefono numerio, tad dar kartą užsuko į svečius. Vėl išėjo 5 valandą ryto. Šį kartą jau turėdamas telefono numerį.
Tokie ilgi naktiniai pasikalbėjimai tesėsi kelias savaites. Kartais pokalbai persikeldavo ir į berniuko kambarį, kas labai nepatiko berniuko kambariokui. Bet kambariokui (kaip jis vėliau buvo pramintas) Sidui nepatiko niekas, tad į jį nelabai kas kreipė dėmesį.
Vieną vakarą berniuko kambaryje jie abu žiūrėjo filmą, o gal kažką taip veikė, buvo jau vėlus metas. Berniukas ir mergaitė pradėjo vienas kitą kutenti, o gal šiaip erzinti. Berniukas pagrasino, kad palies mergaitės krūtinę, mergaitė pasakė “Neišdrysi.” O berniukas įrodė, kad yra gan drąsus (arba kvailas) ir savo kėtinimą įvykdė iki galo. Akimirksniu mergaitės veidas pasikeitė ir suakmenėjo. Ji nieko nebesakė. Atsistojo ir išėjo namo. Berniukas išbėgo paskui. Tarpaukštyje sustabdė mergaitę ir pasakė:
-Tikiuosi šis mano poelgis nesukels neigiamų pasekmių mūsų bendravimui.
-O tu drąsus. - atsakė mergaitė.
-Taip manai? - paklausė berniukas.
-Taip.
-Tada draugaujam. Ar sutinki būti mano panele?
Mergaitė nustebo. Neteko žado. Akys spindėjo, o lūpos virpėjo.
-Man reikia pagalvoti. - teištarė ir pabučiavus berniuką nubėgo į savo kambarį.
Berniukas nuėjo į savajį.

Mergaitė galvojo savaitę, o gal visas dvi. Berniukas kantriai laukė. Vieną savaitgalį berniukas leido bendrabutyje. Mergaitė buvo išvykusi namo. Šeštadienį berniukas gavo netikėtą žinutę “Atvažiuok manęs pasitikti į autobusų stotį”.
Mergaitė sugrįžo viena diena anksčiau į bendrabutį, kad jai niekas netrugdytų su berniuku pabūti. Berniuko kambaryje ji ištarė taip ilgai lauktą “Taip”.
Berniukas jautėsi esąs devintame danguje. Visą vakarą jie vienas kitą laikė savo glėbyje ir pirmą kartą užmigo kartu. Stebuklingas pirmasis kartas.

Jie nuolat daug laiko praleisdavo kartu, o kiekvieną (ar kas antrą) savaitgalį, kai berniukas grįždavo iš namų į bendrabutį, jis kiekvieną kartą atveždavo mergaitei gėlių. Mergaitės kambarį gėlės puošė nuolatos.
Bet nuolat būnant kartu kildavo ir konfliktų, bet nedidelių. Labiausiai mergaitė supyko, kai berniukas pradėjo dirbti:
-Dabar tu man skirsi žymiai mažiau laiko!

Berniukas stengėsi skirti visą savo laisvą laiką mergaitei. Beveik kiekvieną vakarą grįžęs po darbo užsukdavo pas mergaitę, rytais kartu eidavo į universiteta (tada, kai paskaitų laikas sutapdavo). Bet kažkas keitėsi. Keitėsi mergaitė. Keitėsi ir berniukas. Nors, gal berniukas šiuo metu ir nesikeitė.

Vieną vakarą mergaitės kambariokė šventė gimtadienį. Buvo pakviestas ir berniukas. Bet berniukas dirbo, o mergaitė atakavo berniuką žinutėmis su priekaištais. Išsmukęs anksčiau iš darbo berniukas parskubėjo namo ir tik spėjo nusiprausti, kaip atėjo mergaitė, kuri paragino berniuką pasiskubinti. Nuėjus į vakarėlį mergaitė buvo šalta berniukui. Berniukas nesuprato, kas vykstą, kodėl viskas taip. Berniukas paprašė, kad mergaitė duotų ranką. Mergaitė kategoriškai atsisakė. Berniukui kilo noras prisigerti. Kadangi vakarėlyje alkoholis buvo jau į pabaigą, berniukas nusprendė nuvykti į parduotuvę ir paimti daugiau. Kaip tarė, taip padarė. Parsivežė 3 butelius degtinės ir atsinešė didesnį stikliuką. Kad gerti būtų patogiau.
Vienai merginai pasakius “kur tas mažesnis stikliukas” berniukas atšovė, kad šio stikliuko dydis yra puikus. Taip prasidėjo pabaiga.
Mergaitė: Man atrodo tu galėtum ir iš stiklinių gerti.
Berniukas: Galėčiau.
M: Dėmesio, dabar berniukas gers iš stiklinės.
Ir mergaitė pripylė berniukui stiklinę degtinės bei paragino jį išgerti.
B: Tu tikrai to nori?
M: Taip.
Berniukas išgėrė. Visi kiti nebyliai stebėjo konflikto kulminaciją. Nors net pats berniukas nesuprato, kodėl taip viskas vyksta.
M: Gal dar vieną pripilti?
B: Pilk.
Mergaitė pripylė.
B: gert?
M: Gerk.

Berniukas išgėrė ir išėjo. Jis nebenorėjo matyti mergaitės. O gal bijojo degtinės poveikio. Jis išėjo namo. Piktas. Liūdnas. Pasimetęs. Jam kirbėjo klausimas galvoje “kodėl?” Tik atsakymo jis nesugalvojo. Jį suprato žymiai vėliau.
Kitą dieną mergaitė norėjo pasikalbėti su berniuku. Berniukas nenorėjo. Jis pasiėmė automobilio raktelius ir išvyko namo.
Sekmadienį grįžo atgal. Paskutinį kartą nupirko gėlių mergaitei. Paskutinį kartą nuėjo pas mergaitę išgerti arbatos. Bet jos net nepalietė. Kai mergaitė atsisėdo priešais jį ant lovos berniukas tepasakė:
-Mes netinkam vienas kitam. Ir tu pirma tai pastebėjai.
-Taip.- atsakė mergaitė.

Berniukas atsistojo ir norėjo išeiti. Mergaitė sugriebė berniukui už rankos. Sustabdė jį. Berniukas atsisuko. Jų žvilgsniai susitiko. Mergaitė paleido ranką. Nieko nebesakė. Viskas jau buvo išsakyta. Ir sugriauta.

Rodyk draugams

Purvini žaidimai [įrašas, kuris nesugebėjo sulaukti ryto]

2013-01-18

Šis tinklaraštis - purvinų žaidimų erdvė. Ir labai lengvai galiu tai argumentuoti.

Aš žinau, kas skaito šį tinklaraštį. Žinau kas skaito retai ir kas skaito dažnai. Žinau kas retkarčiais užsuka. Daugybės lankytojų ir nežinau. Todėl ta daugybė ir nėra įtraukti į tuos purvinus žaidimus.

Iš pradžių viską dariau netyčia, nežinodamas, nejausdamas, kokias tai pasekmes gali sukelti. Atrodė, kad čia mano privati erdvė ir niekas jos nemato, todėl galėjau rašyti ką norėjau. Klydau. Stipriai.
O gal viskas taip ir turėjo būti. Gal pasąmonė buvo užprogramuota siekti tikslo visom priemonėm. Siekė. Pasiekė. Nuliūdau.

Tinklaraštis - puiki vieta skleisti žinias, kurių tu skleisti “nenori”. Juk čia slapta, čia aš nesu tikras ar ta žinia pasieks adresatą, juk jis gali ir neperskaityti. Nejaugi netiesa?
Netiesa 100%. Visi adresatai gaudavo mano žinią. Po to pradėjau tuo naudotis norėdamas įžeisti, pažeminti. O tai suveikdavo žymiai geriau, nei tikėdavausi. Sulaukdavau ir atgalinės reakcijos iš kurios galėdavau išsityčioti ir viešai, parodydamas žmogaus menkumą bet neatskleisdamas savo kortų.

Ir istorijos pradėjo krypti taip, kaip man patogiau. Kad liktų kuo didesnis jausmas skaitytojui. Nesvarbu geras ar blogas. Svarbu jausmas.

Mano blogas - mano ginklas. Jis toks buvo ne nuo pradžių. Pirmieji, dabar nebeišlikę įrašai buvo gražūs, šilti ir naivūs. Laikui bėgant tinklaraščio skaitytojų gretos didėjo. Tinklaraščio įrašai adaptavosi prie skaitytojų arba dažnesniu atveju vieno skaitytojo. Adaptuoto įrašo tikslas - po emocijom paslėpti žinutę. Dažniausiai negatyvią.

Jeigu blogo rašytojas žino, kad skaitai jo blogą, tai gali tikėtis specialiai tau adaptuoto purvino įrašo.

Jei tai būtų žodžiai ant popieriaus - galėčiau sudegint.
Tai žodžiai užkoduoti vienetukais ir nuliukais - galiu ištrinti.
Bet iš tikro tai neapgalvotos mintys kurios įsirėžė kitų žmonių širdyse ir nužemino mane iki menkystų lygio.
Ir to aš niekaip nesunaikinsiu.

Rodyk draugams

Kitiems metams + virtualūs palinkėjimai virtualiems draugams.

2012-12-30

Prieš kelis metus metų pabaigoje rašydavau savo metų apžvalgas ir planus ateinantiems metams. Perna, kiek pamenu, to nedariau. Šiandien pagalvojau, gal vėl gi reiktų pabandyti išsikelti sau kokius 5-7 planus-tikslus ir pažiūrėti, ar tai, kas metų pradžioje man šovė į galvą, metams bėgant išlieka man svarbu, ar vėlgi laikui bėgant poreikiai ir tikslai keičiasi.
Kaip kai kurie žinote - esu keliauninkas, todėl turiu keleta planų, susijusių su kelionėmis. Vienas iš jų - aplankyti visas kaimynines šalis, kitas - išsimaudyti Baltijos jūroje nuo visų šalių krantų, kiurias tik skalauja ši jūra. Reikia dar aplankyti Rusiją ir Baltarusiją. O išsimaudyti Suomijos, Švedijos, Rusijos, Vokietijos ir Danijos Baltijoje. Kadangi mėgstu kelti sau realius tikslus, tai ko gero, šiais metais reiks kaimynus apvažiuoti, na, ir tuo pačiu išsimaudyti Rusijos Baltijoje.

Taigi, tikslai kitiems metams:
1. Aplankyti likusias Lietuvos kaimynes - Baltarusiją ir Rusiją, tuo pačiu išsimaudyti jūroje nuo Rusijos krantų.
2. Sudalyvauti jubiliejiniame  dešimtajame žygyje MŽK kaip organizatoriui.
3. Persikraustyti gyventi į Kauną arba Vilnių (Kaunas realiau).
4. Praplėsti pažįstamų ratą dar 40-čia žmonių.
5. Išsilaikyti statybos darbų vadovo atestaciją.
6. Gražinti studijų paskolą.
7. Kuo daugiau bendrauti su savo draugais, ne pažįstamais, o tais žmonėmis, kuriais galima pasikliauti!

Gerų metų, brangieji tinklaraščio draugai.

Siunčiu linkėjimus misscigarette, blcksugar, Dominykai, latetstai, neformatei, rytojauskelionei, tarp.e, Myldai, Valentui, Vienišiui, Varlei karalienei, atfatf, gabijoootai, pieštukėliui, nematomai, Mahilai, greensky, individui ir visiems kitiems, kurių galbūt nepaminėjau (nepykit, mano atmintis irgi ribota), bet sutikau šioje virtualioje blog.lt sistemoje.
Jeigu turite noro, mane visada galite pasikviesti išgerti kavos, arbatos, pasėdėti ant stogo ar tilto atbrailos, paklausyti bardų koncertų ar dar velniai žino ką nuveikti.
Aš visada atviras pasiūlymams.

Ir visiems jums linkiu, kad ateinančiais metais turėtumėte ką apsirengti ir prieš ką nusirengti! Iki naujų susitikimų!

Rodyk draugams

metai į galą

2012-12-28

Metų pabaiga… veiklų, darbų melejonai!!!

Vos spėju suktis - kelionės, draugai, pirkiniai… Šiandien išleidau krūvą pinigų akiniams, paskutinę metų dieną išleisiu dar krūvą pinigų… po naujų metų vėl pirkiniai…

Bet tai smagu, kad galiu keliauti, bendrauti, pokštauti, džiaugtis gyvenimu.
Vakar su vienu draugu kalbėjom apie kitų metų tikslus… Aš kol kas tokių neturiu, nes šiais metais padariau viską, ką planavau ir ko neplanavau.
Pabaigiau studijas.
Buvau trijose kelionėse.
Susiradau darbą.

O kas kitiems metams liko?
Meilė??

Rodyk draugams