BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘poilsis’ kategorija

linkėjimai ir kvietimas susitikti.

2017-04-27

Linkėjimai Bohemai, Blacksugar, Valentui, Tarp e., rytojaus kelione, agata, latesta, miscigarette, neformate, jaunatie, rebecca, Nematoma ir visi kiti.

Ačiū, kad jūs esate :)

Susitinkam?

Rodyk draugams

Apie kavą ir Raudonkepuraitę

2017-04-18

Yra žmonių, kurie nei dienos negali praleisti be cigaretės ar alkoholio (ne, čia iš dalies ne apie mane). Yra žmonių, kurie negali nei dienos praleisti be kavos (čia irgi beveik ne apie mane).
Mėgstu kavą su kondensuotu pienu. Ir per metų metus aš tokios kavos išgėriau kibirus. Bet mano naujas atradimas yra braškių skonio kondensuotas pienas. Nes juk ir kava tada būna braškių skonio.

Būna tokių dienų, kai kas kelis mėnesius aš išsitraukiu savo mažąjį nešiojamą kompiuteriuką, kurį tik nusipirkęs meiliai praminiau Raudonkepuraite.

Raudonkepuraitė su manim jau koks šešetas metų. Apkeliavo su manim gal kokį trečiadalį Europos. Padėjo man ir studijas baigti, ir išklausė begalybes dalykų, kurias aš ištarškinau klavišais.
Raudonkepuraitės viduje yra pasislėpę daug gražių akimirkų, daug sutiktų žmonių. Tik dabar manoji Raudonkepuraitė nieko naujo nesužino, tik primena man tai, kokį kelią nuėjau kol atsidūriau čia ir dabar.
Šie klavišai išbėrė tūkstančius žodžių į šį blogą, dar šimtus žodžių suguldė į kitus du.

Ne visi seni dalykai yra blogi.

Ir ne visos prarastos galimybės yra prarastos.
Tereikia į viską pažvelgti dar kartą. Tik kiek kitaip.

Pavasario Saulė išnyra iš gūdžios žiemos.
Šildykitės ;)

Rodyk draugams

Tūkstančio rudenų istorija

2017-03-27

Man patnka kalbėti su naktim.
Man patinka.
Nenuobodu.

Naktis nešvaisto tavo laiko. Ji palieka jį visą tau. Naktį tau niekas netrugdo.

Naktis nustumia dienos problemas ir kaukes.
Naktis atveria kelią atviriems pokalbiams.
Naktis paslepia dalykus kurie trikgo ir trugdo.

Nes juk kai susitinki su gerais draugais pavakarot dažnai išsiskirstai kai diena išvaiko.

Šimtus nuostabių žmonių sutinki naktį ir paleidi su saule. Ir daugiau jų nebematai.
Tūkstančius kartų naktis užgniaužia melagingus “negaliu” ir “nenoriu”.
Milijonus akimirkų tu matai atvirus veidus ir išgirsti milijardus tikrų, nesumeluotų žodžių.

Juk dažnai naktį nenori išsiskirti ir keliauti toliau. Arba keliauti namo…

Suteiki man dar tūkstantį naktų.
Jei tiki…
Duoki man dar vieną naktį pabūti tikru savimi.
Jei gali…

Rodyk draugams

Nes nu o kas bus toliau?

2016-12-20

O dar atsimenu laikus, kai ramybės paieškos apsiribodavo karštos arbatos puodeliu ir šiltu pokalbiu prie ežero, kavinėja, ant stogo ar jaukiai įsitaisius namų fotelyje. Maži gurkšneliai ir ramūs, nuoširdūs žodžiai nuplukdydavo mane į atgaivą ir ramų rytojų.

Puikiai pamenu laikus, kai nežinia, neviltis ir sudužusios svajos nunešė mane į barų, draugų ir alkoholio karalystę. Kai kiekvienas savaitgalis atnešdavo vis naujas linksmybes, o kiekvienas vakaras - sunkų rytą.

Vėliau ramybė sklindėjo kavos puodelyje ir cigaretės dūme. Tada, kai supratau, kad minios žmonių mane vargina. Mane pavagia iš savęs. Per vakarėlį visą save išdalinu, o po to rankiojuosi po gabalėlį. Jau geriau žmogus, kavos puodelis ir cigaretė. Ir visą save jam atiduodu. Tada bent žinau, kad į geras rankas pakliuvau.

Kur tos pirmosios, tikrosios ramybės paieškos pradingo? Suaugau, pradėjau bėgti ir visa tai pamiršau? Juk tai, kas tikra, sugrįžta?

Sugrįžta, jei ne tikrovėje, tai bent mano prisiminimuose.

Nes baisu paimt telefoną, susirasti telefono numerį, paskambinti ir nuvažiuoti.

Nes nu o kas bus toliau?

Rodyk draugams

apie dalykus

2016-12-19

Būna šypsaisi, būna liūdi…
Prisimen žmones, nusišypsai, o po to vėl liūdi…

O tada susitink žmogų ir šypsais minutę.

Tada dar valandą.

Tada dar tris.

O po to ir visas tris dienas.

Gera turėti tokių žmonių :)

Rodyk draugams

Nematytos detalės kasdienio gyvenimo

2016-10-06

Darbas baigėsi. Persirengiu ir atsisveikinęs su kolega išlipu iš darbinio automobilio. Noriu į tualetą. Einu į Megą, koridoriais pro statybas, pro tas pačias vietas kur prieš nepilnus metus buvo mano darbo zonos. Kiek daug padaryta ir kiek dar liko. Išėjęs iš Megos patraukiu takeliu į kitą autostrados pusę. Nusprendžiau paėjėti iki kiosko ir pasipildyti elektroninį bilietą.
Einant viaduku galvą aplankė mintis, kad reikia pasivaikščioti, nedaug, kokią valandą. Apieškau kišenes ir nerandu telefono. Velnias, būsų darbo rūbuose palikęs.  Nieko tokio. Juk nemirsiu be telefono.
Žingsniuoju šaligatviu. Artimiausias kioskas uždarytas. Einu toliau. Kitas kioskas taip pat uždarytas. Perėjoje pereinu gatvę ir apsukęs mažą ratelį leidžiuosi nuo kalno. Į galvą užslenka mintis, kad šiuo keliu esu ėjęs. Vieną kartą. Prieš kokius keturis su puse metų. Tai buvo mano paskutinis kelias, kuris žymėjo pabaigą ir pradžią. Bet žiū, dabar jis sutvarkytas, sudėti bortai, naujas asfaltas, sustatyti ženklai, kad skirta pėstiesiems ir dviratininkams.
O kur perėja? Nuėjau gal kokius du kilometrus, o nemačiau nei vienos perėjos? Tai jeigu man reiktų eiti į kitą kelio pusę, turėčiau bėgti ir stebėti kad nepatekčiau po automobiliu? Man tai kas, aš čia tik antrą kartą einu, o kitiems?
O, štai tik pėstiesiems skirtas takas, dviračiai nusuko į šalį. Jau kaip ir nuo kalno nusileidau. bet kas gi čia dabar, mano takas emė ir baigėsi. Kur man dėtis? nei perėjos… nieko… Tik dviračių takas. Tiek to, pažeisiu aš taisykles. Einu dviračių taku.
Ar jūs mylite naują Kauno valdžią? Ar ji puikiai jumis rūpinasi? Žvelgiu į žmones, kurie laukia autobuso, jaučių tą rudeninį šaltą vėją ir smulkius lietaus lašus, kurie glosto laukiančiuosius. Stoteles išgriovė. Visas. Naujos niekaip neatsiranda. Nieko, lietuviai kantrūs žmonės, pakentės dar truputį. Vien tik todėl, kad krabas galėtų pliusiuką užsidėti.
Skamba telefonas. Nusiimu kuprinę ir randu jį pačiame dugne. Vis tik ne darbo rūbuose. Ir ne kišenėse.
Tiltas. Oranžinis. Kaip man pereiti į kitą kelio pusę? Nejau aplink visą žiedą eiti reikės? Ne. Juk galima po tiltu praeiti.
Štai ir kioskas veikiantis. Man prašau 20 bilietėlių. Pilnų. Ačiū. Gero jums likusio vakaro.
Keista, kodėl čia pėsčiųjų takas tik vienos plytelės pločio? Nejaugi viską mašinos užgrobė.
Štai ir naujoji birštono gatvė. Nežinau. Kažkaip smagu žinoti, kad prie jos grožio ir kokybės ir aš prisidėjau. Nedaug, bet ne tiek ir mažai. O, jau žalia.
Velnias, vėl siauras praėjimas, o gale iš viso - atitvaras. Nieko, perlipsiu.
Ir kodėl šis šuo be antsnukio? Gerai, jums gal atrodo, kad aš šunų nemėgstu. Bet taip ir yra. Jis nekanda. Dažnai girdžiu iš šunų šeimininkų. Ir man nuo to turėtų geriau pasidaryti? o jeigu aš rankoje visada nešiočiausi revolverį ir jums sakyčiau jis neužtaisytas, jūs komfortiškai jaustumėtės? Ar vis tik manęs vengtumėte? Į retorinius klausimus neatsakinėti. Kažkada tokią pamoką girdėjau.
Oho kokios eilės prie savivaldybės. Nejaugi tiek daug žmonių iš anksto prabalsuoti nori. Na, ir aš noriu. Pusantros valandos eilėje, o aplink paktiškai tik jaunimas. Smagu. Net ir tos pusantros valandos negaila.
Kažkaip kavos norisi. O prie kavos ir nusidėti norisi. Atsegu kuprinės mažą kišenėlę. Išsitraukiu cigaretę. O juk sakiau nerūkysiu. 5 dienos veltui? Gal geriau gumos? Ne. Tik kava ir cigaretė. Tas nuodėmingas duetas.
Ech, mano nuostabus butas centre. Šilti ir gražūs prisiminimai jame liko. Būtų smagu sugrįžti ten gyventi. Reikia pasekti skelbimus. Gal netyčia nuomuos.
O, kadangi jau Laisvės alėjoje, tai gal reikia pažiūrėti, kaip atrodo tos naujosios granitinės plytelės. Tiek to. Kitą kartą.
Važiuoju namo. Reikia aprašyti ką regėjau per tuos pražingsniuotus kilometrus

Rodyk draugams

Elegija apie mergaitę su širdim ir berniuką su mintim.

2016-08-08

Ar dar pameni, kaip saules skaičiavom mes naktim?
Ar pameni, kaip miegodavom dienom?
Dar pameni, kaip vaikščiodavom stogais, o laipiodavom takeliais?
Juk pameni, kaip sėdėdavom ant kelio, o stovėdavom ant suoliukų?

Mes viską darėm kiek kitaip. Ir mūsų niekas nesuprato.

Nesupratome tada ir vienas kito.

Taip ir  atsistojom.

Berniukas su klaustuku.
Mergaitė su širdim.
Tarp jų gėlytės ir drugeliai.
Atstumai dideli.

Tik saulė šviečia virš galvos.
Dienom.
Viena.

O naktim ji pamiršta…

Rodyk draugams

Apie svajones pasakokite atsakingai.

2016-07-19

-Documents, please.

-Ką?- lyg pažadintas iš sapno.

-Please submit your documents, here border controls.

Apsidairau aplinkui - aš automobilyje. Šviesos, ženklai, žymėti automobiliai, uniformuoti žmonės, bet ne lietuviai…

-Kas vyksta???

-Nurimk,- atsako Tea,- duokš pasą.

Jos balsas mane nuramina, surandu pasą ir parodau pasieniečiams.

-Have a nice trip.- atsako jie atiduodami dokumentus.

-Po velnių, kas vyksta? Kur mes? Kodel man taip galvą skauda? Kiek laiko aš miegojau?

-Nurimk,- dar kartą pasako Tea,- Tu miegojai apie 8 valandas. Nes nusigėrei iki komos.

-Panašu į mane, turi atsigert?

Tea  paduoda buteliuką mineralinio. Geriu godžiai, baisiai troškina. Po truputį pradedu orentuotis erdvėje. Automobilio erdvėje. Tea veža mane nepažįstamom vietom, nesuprantu kas parašyta ant stendų. Galva dar neveikia.

-Nieko nesuprantu, kur mes?- paklausiu aš.

-Tu vakar pusę vakaro man pasakojai istorijas apie kalnus, po to pradėjai vos ne verkti, kaip tu nori į kalnus ir kaip jų pasiilgai, nežinau kiek litrų degtinės išgėrei kol nulūžai.
O kad taip norėjai į kalnus, nusprendžiau tave čia ir atvežti. Mes ką tik kirtome Lenkijos - Slovakijos sieną. Tad išpūsk akis - tavo svajonės pildosi.

Rodyk draugams

Galbūt tai tik sapnas. Galbūt tik viena vienintelė tokia naktis.

2016-07-11

Pasislinko saulė žemiau horizinto. Suspindo žvaigždės danguje.
Prie upės ant vienišo akmens sėdžiu, priešais mane - mano vidinis demonas.
Jau nesuskaičiuojamai ilgai mes čia esam.
Geriu alų, rūkau.
Siūlau ir vakaro draugui. Jis mandagiai atsisako - nieko nevalgo, nieko negeria.
Tik kalba. daug kalba. Iš mano atminties kerčių ištraukia įdomiausias istorijas. Smagu su juo.
Smagu su juo iki to momento, kai jis pradeda iš širdies traukti didžiausius nusivylimus.
Primena viską, ko nepadarei. Perskaito viską, ko neperskaitei.
Bet mano vidinis demonas šį vakarą draugiškas. Jis priverčia ir nusišypsoti, o kartais, kai pamato, kad labai nuliūdau, net ranką ant peties uždeda.

-Nejaugi mes jau susitaikėm?

-Ne, Nagerai, nesusitaikėm, bet juk negaliu aš nuolatos tave kankinti. Juk tau taip pat reikia poilsio.

-Ar tikrai man poilsio reikia? Man gal geriau būtų su tavim, demone, susitaikyti…

-Oi, Nagerai, daug nori. Juk tiek daug nuostabių ir pamišėliškų akimirkų turėjai, tiek pasakytų ir nepasakytų žodžių buvo, tiek pažintų žmonių, tiek pamirštų žmonių. Juk ne visiem geras buvai. Juk tiesa?

-Tiesa,- susmeigiu stiklinį žvilgsnį i raibuliuojančius upės vandenis ir laukiu naujo monologo.

-Juk tiek daug draugų turėjai, tiek pažįstamų… O kaip tu su jais visais pasielgei? Pamiršai. Pradingai. Tai vadinasi kiekvieną žmogų aš tau priminsiu, priminsiu viską ką su jais netinkamai padarei. O kai su jais visais susitaikysi, tai ir mes gyvensim taikoje abudu.

-Tai ką man daryti?

-Prisimink, viską prisimink ir sudėliok į vietas. Jokios palaidos detalės nepalik. O kai viską sudėliosi, žinosi kokios dėlionės dalies trūksta. O gal net kelių.

-Kaip man visa tai padaryti?

-Jei turėtum galimybę sugrįžti į praeitį, ką darytum?

-Sugrįžčiau septynis metus atgal.

-Lygiai?

-Taip. Lygiai.

-Kodėl būtent septynis?

-Kad galėčiau savaitę laiko laukti. Kad galėčiau minutes ir sekundes skaičiuoti.
Todėl, kad tokios nuoširdžios ir tyros nakties aš daugiau niekada nebeturėjau.

Todėl, kad aš tada buvau kitoks. Tada buvau svajotojas…

-Jau matau, kad viskas į gerą krypsta. Pradedi suprasti. Tada buvai svajoklis, o dabar manęs turi klausytis…

Rodyk draugams

Gyvenimas - ne repeticija

2016-04-21


Nusileidęs iš aukštybių pabėgau iš namų.
Savų ar svetimų. Nebežinau.
Palikes drugelius ir gėlytes. Ir saules tas skaisčias.
Pasimečiau pats sau. Ir su savim.

O kelionės ne visada tokios superinės, kaip atrodo.
Arba aš visai ne superinis.
Kad visada kažko kito užsinoriu..

Pakilti ar nušokti.
Gal po žeme plįsti. Ar į statinį aukščiausią užsilipti?
Visur baisu. Tiek ten aukštai, tiek per žemai.
Sau sėdžiu kalno viršuje, aplink akmenimis, lyg forto siena apsistatęs.
Suprasti pats nenoriu. O ir neleidžiu to suprast kitiems.
Toj vasaros trumpoj nakty, šaltoj, lietus pilnoj.
Po stogu medžiaginiu pasislėpęs.
Drebu. Nuo šalčio ar iš baimės. Ar nuovargio žiauraus.

Net pelkės klampaisiame kely, o gal tiesiog žiemos šaltoj nakty…
Kai kojos jau sulinko pačios, tik akys…

Tik akys vėl pažvelgusios į dangaus erdves, pakibusias giedram danguj,
man primena šalis, kuriose mes dar nebuvom,
o ir nebūsim ten tikrai.

Tik laiškas pasiklydęs, po raidę parašytas, per dieną apmastytas.
Bet niekam nematytas.
Pasako man daugiau, nei tos naujienos iš pasaulio.
Ar namų.
Savų.
Gal svetimų.

Pabėgėlis pasaulio pats esi.
O gal tik žemės kirmėliukas.
Kuris pavirs į drugelį gražų.
Į tą, kurs namuose kad liko.

[skiriu mūzom]

Rodyk draugams