BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘pamąstymai’ kategorija

sprendimai

2017-05-25

Kiekvieną diena mes priimame šimtus tūkstančių sprendimų. Dažniausiai jie būna susiformavę ir ir tokie natūralūs, jog tai net neatrodo sprendimai… Keltis, eiti į darbą, gerti kavą, rūkyti cigarete, valgyti, kalbėti, skambinti ir taip toliau…

Kartais tenka priimti sprendimus, kurie keičia ne tik nusistovėjusį dienos ritmą, bet kartais ir gyvenimus.
Prieš dešimt metų priimti sprendimai šiandien pasirodo,ar jie buvo teisingi, ar klaidingi.

Kaip ir šiandieniniai… dar negreitai atvers savo teisingumo kortas…

Rodyk draugams

Apie kavą ir Raudonkepuraitę

2017-04-18

Yra žmonių, kurie nei dienos negali praleisti be cigaretės ar alkoholio (ne, čia iš dalies ne apie mane). Yra žmonių, kurie negali nei dienos praleisti be kavos (čia irgi beveik ne apie mane).
Mėgstu kavą su kondensuotu pienu. Ir per metų metus aš tokios kavos išgėriau kibirus. Bet mano naujas atradimas yra braškių skonio kondensuotas pienas. Nes juk ir kava tada būna braškių skonio.

Būna tokių dienų, kai kas kelis mėnesius aš išsitraukiu savo mažąjį nešiojamą kompiuteriuką, kurį tik nusipirkęs meiliai praminiau Raudonkepuraite.

Raudonkepuraitė su manim jau koks šešetas metų. Apkeliavo su manim gal kokį trečiadalį Europos. Padėjo man ir studijas baigti, ir išklausė begalybes dalykų, kurias aš ištarškinau klavišais.
Raudonkepuraitės viduje yra pasislėpę daug gražių akimirkų, daug sutiktų žmonių. Tik dabar manoji Raudonkepuraitė nieko naujo nesužino, tik primena man tai, kokį kelią nuėjau kol atsidūriau čia ir dabar.
Šie klavišai išbėrė tūkstančius žodžių į šį blogą, dar šimtus žodžių suguldė į kitus du.

Ne visi seni dalykai yra blogi.

Ir ne visos prarastos galimybės yra prarastos.
Tereikia į viską pažvelgti dar kartą. Tik kiek kitaip.

Pavasario Saulė išnyra iš gūdžios žiemos.
Šildykitės ;)

Rodyk draugams

Tūkstančio rudenų istorija

2017-03-27

Man patnka kalbėti su naktim.
Man patinka.
Nenuobodu.

Naktis nešvaisto tavo laiko. Ji palieka jį visą tau. Naktį tau niekas netrugdo.

Naktis nustumia dienos problemas ir kaukes.
Naktis atveria kelią atviriems pokalbiams.
Naktis paslepia dalykus kurie trikgo ir trugdo.

Nes juk kai susitinki su gerais draugais pavakarot dažnai išsiskirstai kai diena išvaiko.

Šimtus nuostabių žmonių sutinki naktį ir paleidi su saule. Ir daugiau jų nebematai.
Tūkstančius kartų naktis užgniaužia melagingus “negaliu” ir “nenoriu”.
Milijonus akimirkų tu matai atvirus veidus ir išgirsti milijardus tikrų, nesumeluotų žodžių.

Juk dažnai naktį nenori išsiskirti ir keliauti toliau. Arba keliauti namo…

Suteiki man dar tūkstantį naktų.
Jei tiki…
Duoki man dar vieną naktį pabūti tikru savimi.
Jei gali…

Rodyk draugams

Nes nu o kas bus toliau?

2016-12-20

O dar atsimenu laikus, kai ramybės paieškos apsiribodavo karštos arbatos puodeliu ir šiltu pokalbiu prie ežero, kavinėja, ant stogo ar jaukiai įsitaisius namų fotelyje. Maži gurkšneliai ir ramūs, nuoširdūs žodžiai nuplukdydavo mane į atgaivą ir ramų rytojų.

Puikiai pamenu laikus, kai nežinia, neviltis ir sudužusios svajos nunešė mane į barų, draugų ir alkoholio karalystę. Kai kiekvienas savaitgalis atnešdavo vis naujas linksmybes, o kiekvienas vakaras - sunkų rytą.

Vėliau ramybė sklindėjo kavos puodelyje ir cigaretės dūme. Tada, kai supratau, kad minios žmonių mane vargina. Mane pavagia iš savęs. Per vakarėlį visą save išdalinu, o po to rankiojuosi po gabalėlį. Jau geriau žmogus, kavos puodelis ir cigaretė. Ir visą save jam atiduodu. Tada bent žinau, kad į geras rankas pakliuvau.

Kur tos pirmosios, tikrosios ramybės paieškos pradingo? Suaugau, pradėjau bėgti ir visa tai pamiršau? Juk tai, kas tikra, sugrįžta?

Sugrįžta, jei ne tikrovėje, tai bent mano prisiminimuose.

Nes baisu paimt telefoną, susirasti telefono numerį, paskambinti ir nuvažiuoti.

Nes nu o kas bus toliau?

Rodyk draugams

apie dalykus

2016-12-19

Būna šypsaisi, būna liūdi…
Prisimen žmones, nusišypsai, o po to vėl liūdi…

O tada susitink žmogų ir šypsais minutę.

Tada dar valandą.

Tada dar tris.

O po to ir visas tris dienas.

Gera turėti tokių žmonių :)

Rodyk draugams

nakties nematė saulė

2016-12-11

Alkoholio pėdsakais nubarstyti rytai ir vakarai. Laikas, kai viskas buvo prarasta ir viskas atrodė, jog eina per niek. Viskas iš inercijos. Daryt kad darytum.
Nusileidusi saulė slėpdavo mano nakties nuodėmes. Kurios pasimiršdavo mylimo miesto šešėliuose.
Kai viskas buvo taip arti. Viskas buvo toli.

Visa tai liko toli praeityje. Kas gera ir kas bloga.
Tik seni geri dalykai yra šalia manęs, nors jie toli.
Tik blogi dalykai yra toli nuo manęs, nors jie šalia.

Miestų paslaptys ir žmonės naršo po mano prisiminimus.
Ir po svajas.

Aš čia - jūs ten. Tik mintimis mes esame kartu.

Rodyk draugams

Nematytos detalės kasdienio gyvenimo

2016-10-06

Darbas baigėsi. Persirengiu ir atsisveikinęs su kolega išlipu iš darbinio automobilio. Noriu į tualetą. Einu į Megą, koridoriais pro statybas, pro tas pačias vietas kur prieš nepilnus metus buvo mano darbo zonos. Kiek daug padaryta ir kiek dar liko. Išėjęs iš Megos patraukiu takeliu į kitą autostrados pusę. Nusprendžiau paėjėti iki kiosko ir pasipildyti elektroninį bilietą.
Einant viaduku galvą aplankė mintis, kad reikia pasivaikščioti, nedaug, kokią valandą. Apieškau kišenes ir nerandu telefono. Velnias, būsų darbo rūbuose palikęs.  Nieko tokio. Juk nemirsiu be telefono.
Žingsniuoju šaligatviu. Artimiausias kioskas uždarytas. Einu toliau. Kitas kioskas taip pat uždarytas. Perėjoje pereinu gatvę ir apsukęs mažą ratelį leidžiuosi nuo kalno. Į galvą užslenka mintis, kad šiuo keliu esu ėjęs. Vieną kartą. Prieš kokius keturis su puse metų. Tai buvo mano paskutinis kelias, kuris žymėjo pabaigą ir pradžią. Bet žiū, dabar jis sutvarkytas, sudėti bortai, naujas asfaltas, sustatyti ženklai, kad skirta pėstiesiems ir dviratininkams.
O kur perėja? Nuėjau gal kokius du kilometrus, o nemačiau nei vienos perėjos? Tai jeigu man reiktų eiti į kitą kelio pusę, turėčiau bėgti ir stebėti kad nepatekčiau po automobiliu? Man tai kas, aš čia tik antrą kartą einu, o kitiems?
O, štai tik pėstiesiems skirtas takas, dviračiai nusuko į šalį. Jau kaip ir nuo kalno nusileidau. bet kas gi čia dabar, mano takas emė ir baigėsi. Kur man dėtis? nei perėjos… nieko… Tik dviračių takas. Tiek to, pažeisiu aš taisykles. Einu dviračių taku.
Ar jūs mylite naują Kauno valdžią? Ar ji puikiai jumis rūpinasi? Žvelgiu į žmones, kurie laukia autobuso, jaučių tą rudeninį šaltą vėją ir smulkius lietaus lašus, kurie glosto laukiančiuosius. Stoteles išgriovė. Visas. Naujos niekaip neatsiranda. Nieko, lietuviai kantrūs žmonės, pakentės dar truputį. Vien tik todėl, kad krabas galėtų pliusiuką užsidėti.
Skamba telefonas. Nusiimu kuprinę ir randu jį pačiame dugne. Vis tik ne darbo rūbuose. Ir ne kišenėse.
Tiltas. Oranžinis. Kaip man pereiti į kitą kelio pusę? Nejau aplink visą žiedą eiti reikės? Ne. Juk galima po tiltu praeiti.
Štai ir kioskas veikiantis. Man prašau 20 bilietėlių. Pilnų. Ačiū. Gero jums likusio vakaro.
Keista, kodėl čia pėsčiųjų takas tik vienos plytelės pločio? Nejaugi viską mašinos užgrobė.
Štai ir naujoji birštono gatvė. Nežinau. Kažkaip smagu žinoti, kad prie jos grožio ir kokybės ir aš prisidėjau. Nedaug, bet ne tiek ir mažai. O, jau žalia.
Velnias, vėl siauras praėjimas, o gale iš viso - atitvaras. Nieko, perlipsiu.
Ir kodėl šis šuo be antsnukio? Gerai, jums gal atrodo, kad aš šunų nemėgstu. Bet taip ir yra. Jis nekanda. Dažnai girdžiu iš šunų šeimininkų. Ir man nuo to turėtų geriau pasidaryti? o jeigu aš rankoje visada nešiočiausi revolverį ir jums sakyčiau jis neužtaisytas, jūs komfortiškai jaustumėtės? Ar vis tik manęs vengtumėte? Į retorinius klausimus neatsakinėti. Kažkada tokią pamoką girdėjau.
Oho kokios eilės prie savivaldybės. Nejaugi tiek daug žmonių iš anksto prabalsuoti nori. Na, ir aš noriu. Pusantros valandos eilėje, o aplink paktiškai tik jaunimas. Smagu. Net ir tos pusantros valandos negaila.
Kažkaip kavos norisi. O prie kavos ir nusidėti norisi. Atsegu kuprinės mažą kišenėlę. Išsitraukiu cigaretę. O juk sakiau nerūkysiu. 5 dienos veltui? Gal geriau gumos? Ne. Tik kava ir cigaretė. Tas nuodėmingas duetas.
Ech, mano nuostabus butas centre. Šilti ir gražūs prisiminimai jame liko. Būtų smagu sugrįžti ten gyventi. Reikia pasekti skelbimus. Gal netyčia nuomuos.
O, kadangi jau Laisvės alėjoje, tai gal reikia pažiūrėti, kaip atrodo tos naujosios granitinės plytelės. Tiek to. Kitą kartą.
Važiuoju namo. Reikia aprašyti ką regėjau per tuos pražingsniuotus kilometrus

Rodyk draugams

Kad galėtume būti vienas

2016-08-09

Kavos diena.
Iškrovos diena.

Kai po darbo išgeri 5 kavos puodelius ir akys pasidaro stiklinės. Širdis plaka kitu ritmu. O nikotinas ramiai plūsta plaučių kanalais, skverbiasi į smegenis ir sklaidosi po kūna.

Vien tik todėl, kad vėl visą naktį nemiegočiau. Kad sėdėčiau. Žiūrėčiau. Prisiminčiau.
Ir niekada nesuprasčiau “Kodėl?”

Kodėl aš dirbu darbą, apie kurį niekada nepaglvodavau… ir nebesistengiu dirbti to darbo apie kurį svajojau. Svajojau darbą derinti prie laisvalaiko. Tenka laisvalaikį derinti prie darbo.
Aš nesugebu rytais atsikelti. Tenka tiesiog išsiversti rytais iš lovos. Kad nepavėluočiau. Ir taip kas rytą. Gal todėl ir persikrausčiau iš lovos ant čiužinio. Kad nesusižeisčiau. Virsdamas.

Aš trokštu vėl, kaip kažkadais, visą naktį nemiegoti, stebėti, žiūrėti, sėdėti, kalbėti, jausti…
Taip, trokštu jausti, kad aš tiesiog esu. Vienas.
Visi jau kažkur.
Kai vakaras prasideda penkiese. Tesiasi dviese. O prie laužo rytą vis tiek pasitinki VIENAS.
Likęs vienas. Palieku kitus. Iškeliauju rūko apgaubtais asfalto koridoriais.
Saulė palengva naikina rūko tumulus. Palengva neišnyksta tas vienatvės jausmas.

Kur tas žmogus, kuris taip pat dievina vienatvę?
Kuris mėgsta būti vienas. Kuris taip pat lieka vienas?

Kur jis?.

Kad galėtume būti vienas.

Besileidžiantis lėktuvas primena, kad aš vėl neatsikelsiu į darbą…
Kad man vėl kažkais aiškins, kaip turiu gyventi ir ką turiu daryti.
Kad aš tik vienas toks unikalus. Toks kaip visi.
Tik be kaukės.

Rodyk draugams

Elegija apie mergaitę su širdim ir berniuką su mintim.

2016-08-08

Ar dar pameni, kaip saules skaičiavom mes naktim?
Ar pameni, kaip miegodavom dienom?
Dar pameni, kaip vaikščiodavom stogais, o laipiodavom takeliais?
Juk pameni, kaip sėdėdavom ant kelio, o stovėdavom ant suoliukų?

Mes viską darėm kiek kitaip. Ir mūsų niekas nesuprato.

Nesupratome tada ir vienas kito.

Taip ir  atsistojom.

Berniukas su klaustuku.
Mergaitė su širdim.
Tarp jų gėlytės ir drugeliai.
Atstumai dideli.

Tik saulė šviečia virš galvos.
Dienom.
Viena.

O naktim ji pamiršta…

Rodyk draugams

Kažkaip apie kaimynus

2016-08-02

Pamenat, kažkada rašiau, kad kaimynas už tvoros, o giminė už mylios.

Manau, šis posakis visada aktualus.
Persikrauščiau aš čia prieš keletą mėnesių į naujus namus, turėjau tokį planą pasibendrauti su kaimynais. Su artimiausiais pradžiai. Prieš nepilną mėnesį pakalbėjau su viena kaimyne močiute. Apie šį bei tą. Apie orą, darbus, vaikus… Kadangi šalimais vyksta statybos, tai lyg tarp kitko užsiminiau, kad kai kuriuos darbus ir mes darom. Ir ką jūs manot? Šienadien kaimynė atėjo, ir paprašė mano telefono numerio. Derybom.

Ką norėjau - pasiekiau. Toliau žiūrėsim kaip bus.

Dabar apie kitus kaimynus. Kur kitoj pusėj.

Pjauna kaimynystėj vyrai malkas. Na, ir aš savam kieme rankioju visokius pagalius, lentgalius ir panašiai, pjaunu, tvarkau kiemą.
Girdžiu kaip kalba - liko trys pagaliai, o pjūklui kažko (neišgirdau) trūksta ir reikia važiuot pirkt.
Aš kaip žmogus paprastas nuėjau pas juos ir klausiu:
-Labas vakaras, girdžiu kažko pritrūkot, benzino?
-Ne, tepalo.- atsako man.
-Tai aš paskolinsiu, galit nevažiuot, girdėjau kaip kalbėjot kad nedaug reikia.
-Tai jei skolinsi vis tiek reikės važiuot pirkt,-papokštauja viens bernelis.
-Gerai tu čia pasakei, vadinasi aš duosiu.

Nuėjau ir atnešiau tepalo, po to pasibaigiau darbus, susipakavau įrankius ir nuėjau pakalbėt. Šnektelėjom kokias 30 miničių. Apie šį bei tą.
Tikslas pasiektas - su kaimynais susipažinau. Gal kada ir jie man pagelbės.

Rodyk draugams